20211102

Mėgstu palyginimus. Šiandieną vaikštinėjant po Vilnių ir Rasų kapines iškilo paralelė tarp žmonių ir upių. Gal dėl kalvoto reljefo? Nei žmogus, nei upė nesirenka kur gimti, vienos teka greitai ir audringai, kitos lėtai ir ilgai,   kaip žmonės – vieni akimirką, kiti amžių. Ir gal būt labai daug mūsų pomėgių, norų –  nenorų tiesiog užkoduoti genuose. Kažkam būsime imlesni, kažko kratysimės. Kova su žalingais įpročiais, tai kova su savo silpnybėmis, betgi vienų tai neištinka, kitiems visas gyvenimas kova arba pasidavimas. Čia ir man taip – nuo alkoholiko sąžinės graužaties, iki epizodų su visišku abejingumu svaigalams. Aplinka nemėgsta tavo pokyčių, tavo likimo draugai ras tūkstantį paaiškinimų, kad neverta tapti kitokiu. Kuo mažiau turi aplinkinių, tuo mažiau įtakos jie gali turėti. Apsispręsti įmanoma, ar vis tik genai nugali supratimą? Ar būdami tik maža visatos dalimi mes tikrai galime išsiveržti iš jos taisyklių ir patys valdyti save ir pasaulius? Didžiosios ryškiausios žvaigždės sudega greičiau, o prie mažesnės, bent jau vienos, evoliucija tapo savo paveikslus. Ar žmonių rūšis taps tokia galinga, kad stebėtų visatos kaitą iš šono? Nesusitvarkome net su beatodairišku miškų kirtimu. Godumas išskiria mus nuo kitų planetos gyventojų. Nors vis dar esame mitybos grandinės dalis, kaip visi, neturintys didesnių už save priešų, neišvengiamai maitiname mažyčius padarėlius po mirties.