laisvo gyvenimo sprendimas

Jei pasakysiu, kad metų metus išleidžiu tik iki 1/4 nuo pajamų, atrodysiu turtingas, jei pasakysiu, kad pragyvenu iš 1500 eur, atrodysiu skurdžius, jei pateiksiu visas kortas – 6000 pajamų ir 1500 išlaidų, būsiu palaikytas melagiu arba pagyrūnu. Nors kas esu, pats žinau geriausiai. Ir kiekvienas turėtų mažiau kreipti dėmesį į tai, ką žmonės pasakys. Ir dabar, gulėdamas šalia saulėto vandenyno, su taure vyno rankoje, tik internete matydamas stingdančio šalčio antraštes, nesigailiu sprendimo, suteikusio ryžto gyventi taupiau ir mesti dirbti anksčiau. Nes jokia pensijų pakopa nesuteiks man daugiau laiko šioje Žemėje.

Metų pajamos 68021 eur, išlaidos 17434 eur. Metų pradžioje tikrai maniau kad neaplenksiu 2024 metų rezultato. Aplenkiau. Cikliškai laukiu pablogėjimo, tai perkeliu kritimą mintyse į kitus metus. Išlaidos praktiškai neaugo, skaičiuje įdėta išlaidos saulės elektrinei, tad kitais metais jos įtakos nedarys. Automobiliu nuriedėjau virš 19000 km – tiek kiek pernai, pėsčiomis 1594 km – mažiau nei pernai.  Šiltų kraštų šiemet buvo ir yra daug, ir tęsis dar sausį bei vasarį. Antros ir trečios pakopos pensijų fonde sukaupta 62041 eur. Viso turto vetė 854261 eur, nekilnojamą turtą vis dar vertinu įsigjimo kaina, tad viso turto vertė tikrai konservatyviai nustatyta. Turėjau minčių kišti pinigus į seno, mūrinio, pirmojo pasaulinio karo laikų namo apšiltinimą ir šildymo sistemos keitimą, bet susipratau, kad žiemą man jo nereikia, jokio namo nereikia žiemą, nes nemėgstu žiemos ir tamsos, o vasarą jis puikiai tinka gyventi toks koks yra. Nes kur būsiu po metų nežinau, ir gal žinoti nenoriu. Nors rūpestingas esu, bet noriu gebėti gyventi kaip iš Biblijos “Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?” Mt6,26. Ateities tuo nuostabi, kad ji visada lieka ateitimi.

Pažiūrėjau “Kas kodėl” ir nusivyliau savimi, – trims iš keturių finalininkų būčiau pralošęs. Juk ir aš skaitau knygas. Turiu marias laiko. O iš tų trijų du turtingi žmonės. Daugiapakopiai ryšiai, “draugų” gausa net kvailiams padeda, o eruditams yra ypatinga galimybė. Tokiam uždaram, savimi patenkintam (dažniausiai) alkoholikui tai nepasiekiama. Veikimas iš pasalų, nutylėjimai, vingrybės, masalai, kantrybė, suktybės, užliūliavimas, šešėlis, schemos – lėtai vynioti pasaulį sau –  tai mano. Epochos palikimas ar atspaudas. Kitų veiksmai nelieka užmiršti. Jie veikia mus ir mes tai perduodame į ateitį. Kaip “Debesų žemėlapyje”. Išskyrus melą. Tas menas man neįveikiamas, tiesą pamiršti sunku, susipainioti neįmanoma, bet galima kai ką nutylėti, o meluojant sukuriamos paralelinės realybės reikalauja begalės atminties, tad kokybiškas melas yra net ne protingiems, o išskirtinai protingiems.

11 mėnesių pajamos 59327 eur, išlaidos 15019 eur. Nusipirkau truputį trečios pakopos. Ruošiuosi kažkam, ko nelaukiu, bet kas užklupti gali lyg vagis tamsią naktį. Senatvė ir neapibrėžtumas visada šalia, Statistika negailestinga – seni žmonės dažniausiai patiria visą puokštę su skurdu susijusių nepatogumų. Būdamas užkietėjęs dešinysis ir laisvės šalininkas, labai gerai optimizuoju savo mokesčius. Lietuvoje privalau mokėti bent minimalų privalomojo sveikatos draudimo mokestį. Tam geriausia leisti jį sumokėti darbdaviui – išpešu didžiausią naudą. Dalį pajamų gaunu dividendais, kaip smulkaus UAB savininkas, dalį atlyginimu, kaip jo darbuotojas. Mūsuose specialistui pagal įstatymus negalima mokėti minimalios algos, todėl uždirbu visu euru daugiau. Šiais metais tai atitinka 1039 eur. Visa darbo vietos kaina 1057,39 eur. Dar kaupiu antroje pakopoje, todėl gaunu mažesnį atlyginimą – 746,73 eur, bet į pensijų fondą Sodra grąžina 61,5 eur. Savanorišką kaupimą trečioje pakopoje valstybė paskatina maksimalia metine 300 eur mokesčių lengvata, ją irgi gaunu. O darbdavys dar perveda 25% nuo metinio atlyginimo į trečią pakopą, ši įmoka neapmokestinama niekaip, tai mano atveju sudaro 3117 eur. Viską susumavus kaip darbdavys šiais metais patirsiu 15805,68 eur išlaidų, o kaip darbuotojas gausiu 13115,76 eur naudų. Visi mokesčiai, įskaitant PSD sudarys 17,02%. Na o pelno likutis išimant bus apmokestintas lengvatiniu 6% pelno, taikomo tik mažoms įmonėms ir 15% pajamų mokesčiu, taigi bendrai 20,1%. Visas socialdemokratiškas lygiavas priskiriu apiplėšinėjimui. Jei nėra savanoriškumo tai vienareikšmiškai prievarta. Ir tas prievartos aparatas susideda iš veltėdžių, nekuriančių produkto. Verslo žiniose rašo apie vien tik ministerijose per metus išaugusį 160 darbuotojų skaičių. Dar vieni veltėdžiai. Darykite gerus darbus už savus pinigus. Nes koks čia teisingumas šelpti vienus plėšiant kitus.

Pajamos nuo metų pradžios 53138 eur, išlaidos 14148 eur. Investavau tik truputį į trečią pensijų pakopą. Dažniausiai gyvenau lyg sraigė savo kiaute. Nors buvo išimčių. Vykau į Alpes. Atsirado nemokamų progų, buvo norinčiųjų tai kodėl ne. Grįždamas pasipildžiau pigaus alkoholio atsargas Vokietijoje. Nors ir jie komunizmą stato, ir pagal imigrantų kiekius gatvėse atrodo – jiems pavyko. Dalis visuomenės puikiai jaučiasi gyvendama kitų sąskaita. Mokesčių tokia, eksperimentui reikia daug, bet alkoholio nebrangina kaip mūsuose. Ar jiems tai jautri tema? Pedantiškai pasikeičiau padangas, o žiemos nė ženklo, namuose šildo vienas radiatorius, bet temperatūra laikosi virš 21C. Nesijaučiu labai smagiai, trūksta veiksmo, gal rudeninė depresija, kai maža saulės ir šilumos? Knygos padeda, bet geras oras padėtų labiau. Indeksai kyla, o atsargiųjų prognozės nesipildo. Pagal savo planą dar turiu įmesti į trečią pakopą virš 6 tūkstančių. Momento paieška jaukia net žinantį, kiek tai beprasmiška. Šiaip bukai automatu dalis nueina, bet viršplaninius sukišu rankomis. Tai ir kelia įvairias mintis. Keisčiausia, kad neįsivaizduoju, kaip atrodys momentas kai pradėsiu imti, o ne dėti.

Apgalvojau Stoic komentaro dalį “paramos–pašalpų aparatas yra ne kas kita, kaip vienas iš Vakarų civilizacijos stebuklų”. Sutinku, tik jis yra visai išsigimęs. Sakyčiau jis egzistavo kaip labdara ir iki kairuoliškų idėjų iškilimo pasaulyje. O jų mažesnis veiksmingumas tiesiogiai susijęs tik su iki žaliosios revoliucijos buvusiu pastoviu maisto trūkumu, ir jokių Maslow piramidžių išradinėti dar nereikėjo. Kai per šimtą metų labiausiai pažangiose šalyse žemės ūkyje užimtųjų dalis dėl augančio našumo krito nuo 66% iki 1,7%, badas išnyko, bet proceso metu pirma daug greičiau augo gyventojų skaičius, leidęs išbujoti nesveikoms idėjoms. Tik jų taikymo dėka nekariaujančiose šalyse buvo nužudyta virš 100 milijonų žmonių vardan “lygybės ir klestėjimo”. Radikaliai sukairėjusi visuomenė atėmė paramos teikimo džiaugsmą ir perdavė jį apmokamiems biurokratams. Vietoj produkto ir paslaugos kūrimo šie “specialistai” pasisavina sau dalį perskirstomo pyrago “oraus” atlyginimo pavidalu, o buvęs paramos teikėjas tampa mokesčių mokėjimo prievolininku nebegalinčiu įtakoti savo paramos krypties. Dalis balansavusiųjų ant paramos gavėjo ribos neišvengiamai jais tapo, kai mokesčiais buvo nuskurdinti. Ilgainiui prarado motyvaciją dirbti, rodė išmonę kaip susirinkti visas paramas ir pašalpas, jų vaikai tas savybes perėmė ir ištobulino. Atsirado interneto šaltiniai, mokantys kaip pasinaudoti visomis socialinėmis paramomis. Galiausiai tai tapo darbu. Skurdo spąstai tai socialinių išmokų paradoksas: jei žmogus pradeda dirbti, bet jo pajamos vos viršija ribą, jis netenka pašalpų ir iš viso gauna mažiau pinigų – todėl „neverta“ dirbti. Taip einama ieškoti ligų o ne darbo, kad neprarasti pajamų. Vis dar gajūs kraštutiniai kairieji stuma 4 dienų darbo savaitės idėjas, kai kuriose šalyse ir oficialiai draudžiama dirbti ilgiau nei kažkiek valandų. Bet žmonės juk skirtingi, vieni ilgiau miega, kiti trumpiau, vienas pavargsta greičiau nei kitas. Pamenu savo senelių pasakojimus apie sovietinius ribojimus, kiek žmogui galima auginti vištų ar karvių. Ir tuo pačiu šalis stengėsi pavyti ir aplenkti supuvusį kapitalizmą. Dabar ta šalis istorijos šiukšlyne, o su tuo nesusidūrę Europos kairieji lipa ant to pačio grėblio. Šalys, nereguliuojančios darbo valandų trukmės pavys ir aplenks komunistuojančią Europą. Manau, kad visos socialdemokratinės idėjos nuves šalis į bankrotą ir degradaciją, visuomenės persikraus, gal ir ne pačiu taikiausiu būdu, ir grįš prie laisvos rinkos modelio, su mažesniu reguliavimu. Laisva valia yra kurianti jėga.

Ar gyvenimas nuo industrinės revoliucijos pradžios smarkiai pagerėjo? Prabėgo grubiai ketvirtis tūkstantmečio, skirtumai tarp turtingųjų ir skurdžių labai pasikeitė. Senieji turtuoliai buvo žemių savininkai, iš esmės nedirbę jokių darbų, jie – laisvalaikio klasė pasak sociologo Thorstein Veblen. Dabartiniai dirba daug daugiau nei vidutiniokai. Ir išlaiko visą besiplečiančią “gerovės” valstybę. Atmetus 0,01% pačių turtingiausiųjų, likusieji pluša už “du”. Tai ne iš piršto laužta – vidurinė ir aukštesnioji klasė (pvz. teisininkai, finansininkai, gydytojai) neretai dirba labai daug (50–60 val./sav.) , kai apatinis sluoksnis prisitaikė ir išmoko siurbti socialinės pagalbos pinigus. Suprantama, kad viską kažkas apmoka, ir jas apmoka turtingieji, bet ne tie 0,01%, Prieš 100 metų dauguma skurdžių (ypač miestų darbininkai) gyveno be socialinio draudimo, be sveikatos apsaugos ir be būsto paramos. Ir daug dirbo dėl duonos kąsnio.  Šiandien daugelyje šalių (pvz. Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijoje, Nyderlanduose): Yra minimali socialinė pašalpa arba bazinės pajamos, būsto subsidijos, socialiniai butai, nemokamas arba labai pigus maistas per socialines programas ar maisto bankus, nemokama sveikatos priežiūra ir švietimas, minimalus atlyginimas virš skurdo ribos. Ta apatinė dalis auga išmokdama vis geriau įsisavinti kitų pinigus. O ką iš to turime visi? Beveik sustojusį ekonomikos augimą, ypač, jei lyginsimės su Kinija, kuri beveik jokių socialinių garantijų daugumai neteikia. Ir nenumaldomai augančias “gerovės” valstybių skolas. Net kariaujančios ir diktatoriaus valdomos Rusijos skola skirtingais vertinimais siekia 15-20% BVP. Panašu, kad pakariauti jie dar turi už ką, kai pas mus ginklai konkuruoja su socialinėmis išaidomis. Ir laimi ne ginklai. Komunizmo statybomis jau nieko nesuviliosi, bet tikinčiųjų “teisingu” socializmu dar daug. Nors visi skaičiai rodo, kad tai degradacija, tik lėta. Save priskiriu prie “kitų” ir vienintelis mano būdas kovoti su siurbėjais – nedirbti nieko. Negausiu aš, bet ir kitiems nugaros nelenksiu. Iš nedirbančiųjų nieko neatima. Ir manau ne aš vienas suprantu – uždirbsi daugiau, minia pareikalaus daugiau. Pasirodo, net skruzdėlynuose galioja Pareto taisyklė – didžiąją dalį jų pastato iki 20% individų. Nenoriu būti tarp tų 20%. Ilsėtis, bimbinėti, filosofuoti noriu ir aš. O kuo plačiau sklinda tokia neigiama darbui nuotaika, tuo mažiau ir auga mūsų ekonomikos. Kartu man baugu įsivaizduoti kaip šitas vakarėlis baigsis.

Devynių mėnesių pajamos 49699 eur, išlaidos 12689 eur. Turiu antrus pabėgimo į šiltus kraštus bilietus žiemai. Niekur neinvestavau, laukiu ženklo. Nors aplink jų daug. Skaitau ir klausau visokiausių guru. Stebina, kiek daug kairuolių privisę, o šalių žiniasklaidos totaliai kairiuoliškos, Trampo politika geriausiu atveju centristiška, nesibodinti didžiulio biudžeto deficito, nors taupesnė nei demokratų, bet visų sistemingai vadinama dešiniąja arba kraštutine dešiniąja. Žmonėms smegenis išplaunanti žiniasklaida pasirūpina, kad jie net nesidomėtų istorine ideologijų kilme. Manau savo aplinkoje labai sunku rasti adekvatų žmogų, neužkrėstą socialistinėm filosofijom. Gajus mitas, kad valstybė turi rūpintis visais ir visur. Bet šiuolaikiniai mokesčiai yra to atspindys – mokame vis daugiau, gauname vis mažiau, nes “geradarių” biurokratų darbo kaina ir dalis visame “darbe” vis didėja. Tada kyla “genialios” mintys, kad NT mokesčiai pažabos NT kainų kilimą, nors pasigilinę pamatytų – žemiausios NT kainos tose JAV valstijose, kur mažiausiai biurokratinio reguliavimo, įprastai tai respublikoniškos valstijos. Mes išlaikome pūvančią sistemą, kuri save pristatinėja kaip žydinčią. Turime kaupti pensijai, savo juodai dienai, net gyvendami šalia gerovės valstybės lozungų. Realybė toli nuo socialistinių utopijų. Kaip užaugęs tokioje stebiuosi niekada joje nebuvusio jaunimo tikėjimu, kad reikia kelti mokesčius turtingesniems. Turtingiausieji, lyg didžiausi medžiai girioje ar Amazonės džiunglių monstrai riešutmedžiai. Jų nedaug, bet jie ekosistemos karkasas, teikiantis pavėsį ir prieglobstį kitiems. Jie auga ir miršta kaip ir visa kita pasaulyje, o jų išnaikinimas duoda daugiau saulės likusiems, kurie jos net neprašė ir todėl žūsta praradę šešėlį. Taupieji leidžia egzistuoti išlaidiesims. Kiekvienas bankas turi indėlininkus, kiekviena korporacija akcininkus. Utopinių lygybės bendruomenių istorija mena 17 amžių, deja nė viena neišsilaikė ilgiau trejų metų. Žmonės linkę stengtis dėl savęs ir savo palikuonių, ir tik sukaupę neproporcingai daug, būdami brandžiame amžiuje pradeda skirti turtą visuomeniniams projektams – steigia fondus, bibliotekas, rūpinasi sritimis, stokojančiomis komercinio stimulo. Tai puikus pavyzdys, kad nereikia brangaus biurokratinio aparato ir didelių mokesčių, kuriant ką nors naudingo visiems. Europa, ypač vakarinė jos dalis vis giliau grimzta į chaosą. Kažkada sveikais laikyti 3% valstybių deficitai liko tik prisiminimais, o 6% realybė dar neatvėsino karštų galvų. Investuotojas retai uždirba daugiau nei infliacija, tokioje aplinkoje neprarasti kapitalo jau savaime pasiekimas.

Aštuonių mėnesių pajamos 45986 eur, išlaidos 11558 eur, turimo turto vertė 827000 eur. Tikriausiai neverta sekti pajamų, turto rodiklis svarbesnis. Kai tau trisdešimt tu negalvoji apie pensiją, ligas ir mirtį, kai tau penkiasdešimt negalvoji apie pasaulio užkariavimą. Manau Jungas apie visus gyvenimo dešimtmečius parašė teisingai. Bent jau praeitus metus vertinu panašiai. Net tik iš antraščių stebėdamas karjeras suprantu, kad viskas ką turi yra viskas ką turėsi – amžius susikurti gerovei, lyg vaisių brandinimas – ne ant visų medžių vienodai gausiai užauga. Ir neprivalgei – neprilaižysi. Svarbu sugebėti tai primti be pavydo ir maišto. Gyvenk savo ir sau. Bet jei televizorius formuos jausmus, tai neabejotinai dauguma jausis amžini gyvenimo šventės stebėtojai, kuri kažkur šalia. Atsisukti į save sunku, daug lengviau kritinį vertinimą nukelti į rytoj ir vėl rytoj. Baisu, jei senkant jėgoms net stogas virš galvos neįsigytas, jei skolų eilutė daug ilgesnė nei mėnesinių pajamų, o vaikai kaulija vis didesnių sumų. Proletarai išnyko, bet mąstymas ne – rūpintis ateitimi raginanti visuomenės dalis yra blogis bandantis apvogti. Priešai aplink. Ir rezultatas – valdžia, kokios lyg ir nerinkome.

Septynių mėnesių pajamos 41824 eur, išlaidos 10781 eur. Labai menkai pirkau trečios pakopos, kažkiek pasiėmiau vietinių akcijų – Telia ir Igničio. Savy grįžta vis mažiau, nors vis mažiau ir lieka, procesas užtruks. Praleidau dvi savaites pietų Europoje. Gėriau vyną, maudžiausi, tinginiavau. Gera turėti daug laivo laiko, man tai svarbiausia finansinės nepriklausomybės dovana, net jei ta nepriklausomybė kukli. Lyg niekur nesišlaistau, o gale metų vis tuos pačius tris mėnesius būnu praleidęs ne Lietuvoje. Nelabai pavyktų šlaistytis po interneto neturintį pasaulį, jei reikėtų dirbti net ir nuotoliu. Būti nepasiekiamam irgi privilegija. Stebiu vis daugiau dešniųjų pakraipos youtube video, seniau tokių tiesiog nebuvo, tikriausiai kairuoliška cenzūra išravėdavo arba neiškeldavo į viršų tokių filmukų. O gal, viliuosi, žmonės bunda iš socialistinės komos? Kuriantiems ir dirbantiems bėgant arba slepiant pajamas, vis sunkiau bus dosniai remti pašalpų imigrantus ir vietinius simuliantus. Vis daugiau susivoks,kad ne marsiečiai apmoka kitų gerovės sąskaitas. Ir kad savo norų remti varguolius negali statyti plėšiant turtingesnius. Nori statyti socializmą – statyk, tik be manęs. Gerovės visiems siekimas žlugdo visų šalių biudžetus, tik niekas nenori galvoti kas bus po to. Skola taps neaptarnaujama. O kas skolų davėjai? Pensijų fondai? Neatiduosime skolų? Ar spausdinsime pinigus? Nėra atsakymų ir privalantys į juos atsakyti visada išsisukinėja. O Trampas surizikavo kariauti ekonominį karą prieš visą pasaulį, bent mums taip teigė žiniasklaida. O pasiekęs sau naudingų susitarimų su visais pagrindiniais prekybos partneriais jau atrodo laimėjęs. Invsticijų srautas į JAV nenutrūks. Tikriausiai sp500 dar kils. Ar jau turėčiau pirkti JAV indeksą?