20240121

Minimalistai negali būti pavyzdžiu. Progreso stabdžiai, sąvartynų gyventojai. Minimalistai nesukūrė dabartinio pasaulio, tačiau puikiai gali jame tarpti ir klestėti. Perprodukcija mažų poreikių žmonėms sukūrė atrodytų utopinį pasaulį – visko daug ir pigiai, užsidirbti viskam pakanka vos dalies seniau eikvoto išgyvenimui laiko. Gyvenimas nusišypsojo ir nereikliems tinginiavimo ir savęs ieškojimo specialistams. Galima gerti, rūkyti, ilsėtis, terlioti, lipdyti, įmantriai vaikščioti ir viską paskelbti menu. Gal net kitus dykaduonius sugundysi įsigyti bilietą į performansą. O galima ir be įmantrybių ramiai gyventi su ramiu darbu. Galimybės slypi mažuose poreikiuose. Pasaulio neapskrisi, bet ar daug kam to reikia? Prabanga pabraidyti baltose pusnyse be priekaištų sau dėl šaltų namų ir tuščios keptuvės jau yra apdovanojimas gimusiems dabar ir nepatenkinti troškimai trims kartoms iki mūsų. Ainiai žmonių, neturėjusių svajonių net svajonėse, negali suvokti buvusių žmonijos nepriteklių. Pasaka apie cukraus gabalėlį per šventes pokario senelių vaikystėje skamba kaip apokaliptinio filmo scenarijaus fragmentas. Nereikia savęs plakti ar aukštinti – mes paveldėjome geit kintantį pasaulį ir juo naudotis gyvųjų teisė. Didžiųjų vartotojų šešėlyje skurdžių kraštų vaikai vis dar valosi dantis keliese tuo pačiu pagaliuku, bet turi batus ir spardo kamuolį, o krūvos jų šalyse pasiūtų drabužių perplaukia vandenynus, kad būtų parduoti, panešioti ir vėl sumesti į jūrinį konteinerį grįžti tuo pačiu keliu bei būti sudėvėti. Vartotojišką minimalizmą mums dovanoja trečiasis pasaulis, kurio didžiausia vartotojiška šiukšlė tėra plastikinis maišelis ir vandens butelis. Visas kitas šiukšles jie kuria vartotojų pasaulio poreikiams.