20240229

Jau Lietuvoje. Šių metų pajamos 6666Eur, išlaidos 2230Eur. Netikėtai sugrįžtančius pinigus iš asmeninių paskolų kreipiu į Ignitis, nors fone matau, kaip puikiai kyla Nvidia, Robur technology. Pasirinkimas dividendai, kaip srautas, ir tikėjimas mažesniu svyravimu, nes prieš pusmetį ar daugiau tas pats robur buvo kažkur labai giliai pakritęs nuo paskutinės viršūnės. Tikėjimas kaip ir viltis, žinia kieno motina. Grįžęs perskaičiau Karolio Klimo “Mokytojas”. Reklama nukreipė. Įtrauklumą įvertinčiau aštuonetu, bet patį žmogų, jo atsidavimą – drąsiai dešimtuku. Įdomu, nes kažkuo artima. Kaip ir jis, buvau įstojęs į VU lietuvių kalbos filologiją, kaip ne jis – į psichologiją ir viską vėliau mečiau vardan fizinių ir ekonomikos mokslų. Atrodė, tai mano. Jau vėliau, braidydamas po miškus ir pelkes, suvokiau, kiek daug tarp jų fizikų, chemikų, medikų, biologų. Buvau tarp savų, kurie maitino uodus ir gėrė alų tiek lyjant lietui, tiek spaudžiant speigui. Taigi skaitydamas knygą bandžiau prisiminti, ar turėjau svajonę? Ne. Ketinau studijuoti viską. Rezultatas – žinau kai ką, nemoku nieko. Keli diplomai kažkur. Prarasta siela. Nesigailiu. Tikriausiai esu iš tų, kuriems žinojimas svarbiau už pritaikymą. O autoriaus, kaip mokytojo bandymas sudominti vaikus knygomis pagirtinas, bet panašu, kad skaitančiųjų nepadaugėjo nuo mano mokyklos laikų. Buvau tas unikumas, be jokio raginimo skaitantis tonas knygų, lengvai raitantis rašinius visomis temomis. Bet skirtingai nuo jo, manau, kad daugumai ir dabar nereikia tiek tų sudėtingų kūrinių. Tiesiog sudėtingesniems reikia labai daug žmogiškosios operatyvinės atminties. Suvirškinti “Vilniaus pokerį” jau iššūkis masei, o pasičiupus “Prarasto laiko beieškant” draugų pokalbiui vargu ar rasi šalia. Čia kaip pabandžius aprašyti savo potyrius einant gatve, akimi užmatant cerkvę, šalia kita užgriebiant modernų daugiabučio fasadą, ausyse varnų krankimą kas žingsnį permušantį bato girgždėjimą, o nuo greito mynimo šaltame ore skaičiai šviečiant saulei dar jauti bėgantį prakaitą, tuo pačiu pasisukęs į patrauklią moterį turi prisimerkti ir… įmini į šuns pyragą. Štai tokius chaosus versti skaityti žmones, kurių gyvenimas ir taip aplipęs dešimtkartiniu privalomai neprivalomos informacijos kiekiu nei jų senelių jaunystėje, vien tik norint išlikti vidutiniu visuomenės nariu. Chaosas galvoje man neleidžia užmigti, bet aš tuo mėgaujuosi, niekada nepanūdau ieškotis vaistų, slopinti save. Kai geriu sėdėdamas tik su savimi, grimztu į tokias utopijas, nesąmones ir absurdus. Man tai gyvenimo dalis, gal todėl ir nemėgstu draugijų, nes kam tie žodžiai, kai knygų sukeltų minčių nespėju virškinti. Apie pinigus galvoju tiek, kiek juos reikia kažkur sukišti, visiškai neplanuoju momento, kai prisireiks juos leisti. Kadangi nesu idealistas ar sąžinės kankinamas žmogus, tai net didžiausius piktadarius bandau perprasti, pateisindamas jų modus operandi. Ir kai kažkas pasirodo pralošęs vogtus pinigus, aš tik šypsau į ūsą, kurio neturiu. Savo protą ir apsukrumą gali išdalinti kitiems arba pasilikti savanaudiškam gyvenimui. Arba viską ką sugriebi sukišti kaip voverei nežinia kur. Nereikia sau, bet nedalini kitiems. Jei kas suras – nepasigesi. Tokiu save matau mintyse ir kaupime ateičiai, kurios man nė nereikia, aš patenkintas savo dabartimi, kasdien turiu beveik viską. Žinoma, saulės pasigendi iškart, kai tik grįžti iš šiltų kraštų į lietuvišką vasarį. Adaptacija,susitaikymas, ir nauji planai.