20240816

Esu labai skeptiškas visokiems “rankų darbo”, “naminis”, “natūralus” gaminiams. Savo išvedžiojimuose remiuosi dviem kraštutiniais konkurencinės kovos metodais – masto ekonomija ir reklama. Žinoma, realybėje tie metodai persipina ir vienas kitą papildo. Tiesiog vieni daugiau dėmesio skiria gamybinių pajėgumų didinimui ir savikainos mažinimui, o reklamą naudoja siekdami parduoti didelius kiekius,kiti iškart griebiasi reklamos kanalų, siekdami pagrįstai parduoti brangiai, net negalvodami apie kiekių didinimą. Vanduo tikriausiai neautraliausias pavyzdys – šaltinio, ne mineralinis, vieno prikrautos paletės, su nuosavu prekės ženklu, kitas kainuoja brangiau už vyną, sultis, pieną, ir lentynose jo nėra daug. Man priimtinesni gaminantys daugiau už pigiau. Tiesiog labai stebuklingų savybių reklamą priimu kaip proto krušimą ir jam nepasiduodu. Galbūt kur nors klystu, bet plastmasinė dėžutė maistui man tokia pat gera kaip ir Tuperware dėžutė. Pradinės medžiagos ar audiniai įvairiems drabužiams gaminami didelėse įmonėse, kur be masto ekonomijos neišsiversi, o jau vėliau tas pats poliesterinis audinys gali virsti ir adidas ir abibas. Ir net jei audinį gamina  nežinomas gamintojas, tai siūlus jam tiekia  labiau žinomesnis. Kuo labiau gaminys atitinka pradinę medžiagą, tuo labiau jos gamybos pelningumas priklauso nuo masto ekonomijos. Nereklamuosi viešai puikių sintetinių pluoštų masėms, nes jų pirkėjas audinių gamintojas, o audinių – siuvėjas. O jau siuvėjo užsakovas bus tas kurio vardą mes perkame arba ne.