20250111

Paklausiau vz investuotojo, kaip suprantu gana sėkmingo, postringavimų apie kaupimą pensijai. Viskas būtų nieko, bet pasiekus mintį apie 3500 ir didesnę pensiją nieko napasakoma apie amžių. Man tai kritinė vieta. Net jei Lietuvoje pensijai reikia sulaukti 65, tai vos labiau džiugina nei Europos šalyse paplitę 67 metai. Ką žmogau veiksi su tais tūkstančiais sulaukęs tokio amžiaus? Tavo vaikai užaugę, tavo draugai turi savo šeimas, ir jei esi sveikas tai ar kiti tokie pat pajėgūs? Veiklų ratas itin sparčiai mažėja senstat. Išimčių yra, bet dauguma jau nei į kalnus lips, nei buriuos nei leisis į kitokias avantiūras. Sakyčiau pamirštama kam tą pensiją Bismarkas išgalvojo. Berods ji buvo paskaičiuota pragyvenimui metams dviems iki žmogaus mirties. Tai skaičiai seniai pabėgo, gyvename ilgiau, bet vistiek džiaugsmo būtent iš pinigų atsiradus daug laisvo laiko nepadaugėjo. Mano gyvi tėvai, uošviai, amžiaus vidurkis virš 80 metų. Nemačiau net prieš dešimtmetį juose gebėjimo užsiimti kokia nors aktyvia veikla. Sveikata, ne norai kalti. O sveikiausias, ir vikriausias iš jų mano tėvas, kuris vis dar rūko ir išgeria. Kiti neturėję žalingų įpročių seniai ant tablečių sėdi. Tai statistini žmogau, ar verta laukti didelės pensijos sukakus pensinio amžiaus? Gal pasitenkinki mažu, bet dešimtmečiu anksčiau? Visuose rožiniuose straipsniuose apie kaupimą ir orią senatvę man kyšo kažin kokios valdiškos ir fondų ausys – mes pasuksime jūsų didelius pinigus kuo ilgiau, nes net ir mažas valdymo mokestis nuo didelių sumų gerai, o valstybei užtikrinamas fondų stabilumas, juk neišmokėta pensija ir paprasti anuitetai nepaveldimi. Valstybei gerai, bet ar gerai pensininkui? Ne finansine prasme.