20250515

Ar nėra prieštaravimų tarp mano prasiveržiančios užuojautos žmonėms ir pasisakymų prieš gerovės valstybę? Man pačiam ne. Asmeninė atsakomybė už savo veiksmus visai nedera su parametrine pagalba, teikiama valstybės vardu, kuri būdama brangi, dažnai netaikli, neatranki ir nelanksti. Už identiškų parametrų slepiasi skirtingi motyvai. Vieni remiamieji gali tikrai būti intelektualiai neįgalūs užsidirbti, bet jų viešai prieinami turto duomenys sutaps su sąmoningai siekiančiais atitikti tokius pat parametrus labai išprususiais sistemos išnaudotojais. O atskirti vienus nuo kitų gali būti labai pigu šalia gyvenentiems bendruomenės nariams. Nors tai labiau intuityvus atrinkimas, bet labai pigus ir greitas. Gerovės valstybė besitraukiančioje ir senėjančioje visuomenėje matematiškai neįmanoma, tai nenumaldomai brangstanti utopija. Bendras mokesčių lygis visose tokiose sistemose užprogramuotas augti, nes kad ir kaip kažkas norėtų, visi nebus balti ir pūkuoti bei sąžiningi. Neuždirbti pinigai, dažniau įvardijami kaip bazinės pajamos, tariamai puiki dirva savęs ieškojimui, pasitinka mus augančia veltėdyste, benamyste, narkomanija ir valkatavimu. Ne veltui didžiasia benamių koncentracija yra Kalifornijoje. Balandžai dergia, ten kur lesinami. Visuotinėmis bazinėmis pajamomis gydyti skurdą, tai lyg vienu vaistu gydyti onkologines ligas. Laimei, gydytojai atrado taikinių terapiją, veiksmingesnę ir mažiau kenksmingą. Tad kodėl tuo pačiu nesivadovauti visuomenės gydyme? Visi mes esame nuomonių įkaitai ir kartu jų formuotojai – kartu gyvenantys grynieji mokesčių mokėtojai ir perskirstytojai, veikiantys valstybės vardu. Dauguma prigimtinai savanaudžiai, pirmiausia pasirūpinantys savimi ir savo šeima, tad kodėl turėtume labiau tikėti perskirstytojais nei likusiais? Kaip reklamos taikosi į žmonių baimes, nesaugumą, godumą, taip ir perskistytojų sluoksniui naudinga mumyse žadinti atjautą, kad lengava ranka sutiktumėme su didesne valstybės role mūsų gyvenime, nustumdami asmeninę atsakomybę už kolektyvinės.