20250531

Penkių mėnesių šeimos pajamos 31612 eur, išlaidos 7924 eur, mėnesio išlaidos tik 1015 eur. Labai gerai. Nesijaučiu skurdžiumi. Tokia mintis kilo sutikus daugiau nei ketvirtį amžiaus nematytą pažįstamą. Buvo pusmetis bendrų projektų. Žmogus pradirbo visą gyvenimą vienoje įmonėje direktoriumi. Vadovavo 10 – 20 darbuotojų komandai. Dabar ištiktas kažkokios nevilties. Nors užgyveno didelį butą senamiestyje ir išpuoselėjo sodybą gimtinėje, o ateičiai teigia prikaupęs akcijomis arti milijono. Kankinamas baimės, kad va, nėra darbo, kaip gyventi. Atrodė lyg pasijautęs finansiškai neužtikrintas. Bandžiau priešpastatyti save – niekur nesivaidenatį, befeisbukinį, marių laiko užmušinėtoją. Tik, atrodo, atvejis dažnas, – asilo, gyvenimą praleidusio sukant vandens ratą ir tapusio laisvu. Nėra kur dėti laisvės. Ji lyg ledas – kaupiasi metų metais ledynuose, naudota tik atostogų mėnesiais ir staiga užgriuvo lavina. Katastrofa. Gyventi be įsigraužusios rutinos akimirksniu yra nepakeliama. Gal nesuklydau pasirinkdamas lėtėjantį dalyvavim versle, sugebėjau palaipsniui įsisavinti augančią pasirinkimo laisvę. Tokių “ką veikti” mačiau ne viename tekste apie finansinę laisvę. Mano šio mėnesio bėdos kitokios – susikaupęs srautas neinvestuotų pinigų. Nors dar rudenį buvau veik perdžiūvęs, dabar net apmokėjęs automobilį, vis dar turiu maždaug 24 tūkstančius nedirbančių pinigų. Po vienodą gabalėlį dedu į trečią pakopą, bet tai per lėtas būdas, o vienu mauku pervesti nenoriu. Taip neryžtingai tempiu bet kokį sprendimą. Paprastai kažkuriuo momentu įvyksta lyg nušvitimas – padaryti kažką, ir kelių klavišų paspaudimu atsikratau balasto. Bent tokių sprendimų prisimenu ne vieną. Greičiausiai pasikartos vėl.