Tik saldžiam gyvenimui pristinga druskos. Miegu kažkur 4300 metrų aukštyje, “apartamentuose” už 300 rupijų su nuosavu tuoletu ir mėlyna plastmasine statine vandens su ąsotėliu visoms dušo ir praustuvo funkcijoms atlikti. Kažkur jau bruzda žmonės, surentę šias pagalių, armatūros ir skiaučių agroplėvelės pašiūres – namus – restoranus – prekybos taškus viename. Už 100 rupijų parduos prašalaičiui lėkštę ryžių užpiltų šaukštu lęšių ir šaukštu kepintų daržovių. Ko jie čia bastosi. Tarp daugelio taip pat pavargusių vairuotojų ir darbininkų atėjūnai įneša savo dalį karčių pašiūrės savininkei. Ji neklausia ko ieškai, iš kur ir kur keliauji. Nuobodžiauja visko turintys per daug. Ir aš tarp jų, vis pristingantis druskos. Stebiu tuos nuvargusius žmones, per savo laiką neužgyvensiančius net menkos vakariečio lyg duotybės suvokiamos dalies.