20250930

Devynių mėnesių pajamos 49699 eur, išlaidos 12689 eur. Turiu antrus pabėgimo į šiltus kraštus bilietus žiemai. Niekur neinvestavau, laukiu ženklo. Nors aplink jų daug. Skaitau ir klausau visokiausių guru. Stebina, kiek daug kairuolių privisę, o šalių žiniasklaidos totaliai kairiuoliškos, Trampo politika geriausiu atveju centristiška, nesibodinti didžiulio biudžeto deficito, nors taupesnė nei demokratų, bet visų sistemingai vadinama dešiniąja arba kraštutine dešiniąja. Žmonėms smegenis išplaunanti žiniasklaida pasirūpina, kad jie net nesidomėtų istorine ideologijų kilme. Manau savo aplinkoje labai sunku rasti adekvatų žmogų, neužkrėstą socialistinėm filosofijom. Gajus mitas, kad valstybė turi rūpintis visais ir visur. Bet šiuolaikiniai mokesčiai yra to atspindys – mokame vis daugiau, gauname vis mažiau, nes “geradarių” biurokratų darbo kaina ir dalis visame “darbe” vis didėja. Tada kyla “genialios” mintys, kad NT mokesčiai pažabos NT kainų kilimą, nors pasigilinę pamatytų – žemiausios NT kainos tose JAV valstijose, kur mažiausiai biurokratinio reguliavimo, įprastai tai respublikoniškos valstijos. Mes išlaikome pūvančią sistemą, kuri save pristatinėja kaip žydinčią. Turime kaupti pensijai, savo juodai dienai, net gyvendami šalia gerovės valstybės lozungų. Realybė toli nuo socialistinių utopijų. Kaip užaugęs tokioje stebiuosi niekada joje nebuvusio jaunimo tikėjimu, kad reikia kelti mokesčius turtingesniems. Turtingiausieji, lyg didžiausi medžiai girioje ar Amazonės džiunglių monstrai riešutmedžiai. Jų nedaug, bet jie ekosistemos karkasas, teikiantis pavėsį ir prieglobstį kitiems. Jie auga ir miršta kaip ir visa kita pasaulyje, o jų išnaikinimas duoda daugiau saulės likusiems, kurie jos net neprašė ir todėl žūsta praradę šešėlį. Taupieji leidžia egzistuoti išlaidiesims. Kiekvienas bankas turi indėlininkus, kiekviena korporacija akcininkus. Utopinių lygybės bendruomenių istorija mena 17 amžių, deja nė viena neišsilaikė ilgiau trejų metų. Žmonės linkę stengtis dėl savęs ir savo palikuonių, ir tik sukaupę neproporcingai daug, būdami brandžiame amžiuje pradeda skirti turtą visuomeniniams projektams – steigia fondus, bibliotekas, rūpinasi sritimis, stokojančiomis komercinio stimulo. Tai puikus pavyzdys, kad nereikia brangaus biurokratinio aparato ir didelių mokesčių, kuriant ką nors naudingo visiems. Europa, ypač vakarinė jos dalis vis giliau grimzta į chaosą. Kažkada sveikais laikyti 3% valstybių deficitai liko tik prisiminimais, o 6% realybė dar neatvėsino karštų galvų. Investuotojas retai uždirba daugiau nei infliacija, tokioje aplinkoje neprarasti kapitalo jau savaime pasiekimas.