laisvo gyvenimo sprendimas

Praėjusių 9 mėnesių pajamos 44543,47 išlaidos 6460,82. Finansinis turtas kritus akcijų kainoms sumažėjo. Rugsėjo 30 dienos vertė 519894,1. Rugsėjį rinkos dažniau raudonuoja nei žaliuoja.

Šiai dienai mano šeimos turto pasyvų ir aktyvų santykis peržengė gražią ribą. Asmeninės paskirties, pajamų negeneruojantis, turtas vertas maždaug 267 tūkstančių, akcijos ir paskolos maždaug 534 tūkstančius. Berods prieš penkis – keturis metus aktyvai buvo gerokai mažesni, santykis tesiekė 1:1. Neturiu jokio tikslo, nei koks, nei kada jis turi būti. Jei pinigų srautai pasikeis, nunyks pajamos, pasikeis ir santykis. Asmeninio turto neperkainuoju, vertė skaičiuojama įsigyjimo kainomis. Aktyvus visada vertinu einama rinkos kaina. Nežinau, ar sugebėsime išleisti tai ką jau turime. Daiktams ir to per daug, puikavimosi nepakenčiu. Tik sveikata verta daugiau nei pinigai. Savo gyvybės aš nebranginu, bet artimųjų sveikatai negailėčiau. Visa kita tik dulkės.

Žygeivių gimtadieniai. Kokie pomėgiai, tokios ir šventės. Kiekvieną rudenį lietus ar saulė, keliauju į miškus išgert su tais ir už tuos, kam gyvenimas – nesibaigiantis kelias. Kam namai – ten kur esi, o bičiuliai – kas šį vakarą prie laužo. Gal aš ir ne visai toks, bet tokie kelionių pažįstami užburia savo gebėjimu gyventi čia ir dabar. Mane daug labiau žavi paprastumas, laikinumas, neapibrėžtumas, neplanavimas. Na tik pinigus dedu planuotai. Jie energija visam vėjavaikiškam savo egzistencializmui palaikyti. Nenoriu nei apeigų nei kapo, nei vietos, kur galima padėti gėlę. Gyventi dabar. Gyventi be rūpesčių – gyventi su mažai daiktų. Nusipirksi namą, teks pjauti žolę, nusipirksi traktoriuką, teks statyti sandėliuką, įsivesti signalizaciją, po karštos vasaros nuspręsi tai žolei įrengti laistymo sistemą. Žiūrėk, jau tokiam dailiam daiktų rate stovi, tik rūpinkis jų būkle ir saugumu. Nebematai tos žolės grožio per neužsivedantį traktorių, nepakeli akių į dangų per užsikimšusią laistymo sistemą. Gal geriau aš prigulsiu kalnų pievelėje akimis vejodamas papurusius debesis. Išlikti bent truputį vaiku, kol mirtis pasiims.

Nes džiugu – gerai gyvename. https://ec.europa.eu/eurostat/web/products-eurostat-news/-/ddn-20210621-1

Praleidau tris savaites kelyje. Kalnai, jūra, žmonės. Nuostabu, kaip pailsi protas kūnui patiriant diskomfortą – karštį, šaltį, purvą, troškulį. Atrodo, kad kūno patogumai protą sukiša į apsauginį kokoną. O elementarių išgyvenimo ir savisaugos problemų sprendimas išlaisvina kūrybiškumą. Nesu ekstremalas, gali būt, kad savęs įstūmimu į pavojingesnes situacijas nei nepatogumai, atverčiau dar nežinomas proto būsenas. Na bet šiame gyvenime nesužinosiu – neketinu vaikščioti itin pavojingose vietose.

Pagalvoju apie taupymą. Tkriausiai taupyti reiškia riboti save trokštamuose dalykuose bei patirtyse. O kas jei troškimų nėra? Tokiu būdu tik lieka tai kas nesunaudota. Ir tai ne taupymas, tai neslegia, kaip ribojant save sąmoningai. Mano tokia būsena. Nesugalvoju ko norėti. Labai keista, nes vaikystėje norėjau visko ir beveik nieko negalėjau. Dabar galiu, bet nenoriu.

Šį mėnesį šeimos finansinis turtas pasiekė metų galui prognozuotą prieaugį +50000. Mano nuopelno tame nėra – rinkos augo greičiau. O jos kaprizingos

Karantinas baigėsi. Pusė 2011 metų jau praeitis. Skaičiuojam viščiukus. Pajamos 31888,95 eur, išlaidos 3890,11 eur. Gražus rezultatas, prisiminus, kad kažkur šeši šimtai nuėjo įgeidžiams. Bendrai sumažinau savy ir užsipirkau įvairių vertybinių popierių už 39431,3 eur. Geriausiai pasirodė swedbank robur edge global. Pirksiu dar. Pasiskiepijau kai tik atsirado galimybė. Tiesą sakant mano visoje giminėje antivakserių neužsiveisė. Buvau kalnuose ir dar būsiu,jau turiu bilietus ir turiu nepanaudotą avialinijų kuponą iš pernai metų. Dar bandysiu vieną šeimyninę kelionę į Ispaniją arba Graikiją. Išlaidos augs. Pajamos kitą pusmetį tikriausiai bus mažesnės. Per šešis mėnesius savomis kojomis nuėjau 890 kilometrų. Jei ne karantinas tikrai būtų daugiau. Perskaitytų knygų neskaičiuoju, bus beveik 20. Bibliotekoje nematau statistikos. Būtų įdomu. Sumažinau išgeriamo alaus, iškart šiek tiek sulieknėjau. KMI 26,3 beveik norma. Gyvenu ramiai.

Pasistengiau ir prisipirkau Igničio daugiau už patį Maikštėną. Vidurkis žemiau 20,50. Sudėjau visą grįžtantį srautą iš p2p, absoliučiai visus pinigus iš savo ir žmonos sąskaitų ir turėdamas gerą galimybę pasiskolinau be procentų iš kitų šaltinių dar maždaug tikėtinų būsimų ketvirtinių dividendų dydžiu. Bet kuriuo atveju iš kasdienio srauto tą paskolą greit padengsiu. Juodai dienai visada turiu grynųjų. Jei juos laikyčiau sąskaitoje, galiu užsidegti ir juos suinvestuoti. Kirbėjo mintis ir Telia akcijas konvertuoti į Ignitis. Susilaikiau.

Suprantu, kad jei jaučiuosi FIRE dalimi, turiu retą netipinę nuomonę apie laimę. Pinigai yra svarbu. Aš investuoju kaip ir daugelis norintis finansinės laisvės. Kai kas sakytų – gana. Turi. Gal. Bet lošiant krepšinį neatsipalaiduoji vien todėl kad laimi. Nori laimėti smarkiau, didesniu skirtumu. Pinigai veikia panašiai. Man nėra išleidimo poreikio, bet įgyti didesnį taškų skirtumą išlieka. Šią savaite Ignitis krenta, nedaug, net 2% nesudaro. O aš sugebėjau iššluoti savo pavediminių pinigų aruodus. Likau su grynais. Gobšumas. Ir žinojimas, kad tuoj gausiu daug dividendų. Badauti neteks. Nors badauti man tektų tik po kelių savaičių -maisto atsargos visada gausios ir negendančios. Ketinau pirkti indeksus, bet vėl imu ką pažįstu. Tiesiog šiandien Ignitis kaip vakar Telia. Kvepia pelnais ir dividendais. Tai ne pasiūlymas pirkti.

Pirmieji kalnai šiais metais! Daug popierizmo, bet smagu. Sakartvelo kryptimi su pirmaisiais, pustuščiu lėktuvu į pamirštą laisvę. Nenoriu būti turtingas, noriu būti laisvas. Kuo mažiau žmogus – žmogus ir žmogus – daiktas ryšių. Žmonių gailėsi, daiktus tausosi. Prisiriši – prarasi dalį laisvės. Išgeri drumsto vyno kalnų trobelėje ir gyventi smagiau. Paklausai istorijų, ir neverki. Sunkus gyvenimas, gerai, kad ne tavo. O laisvės siekiui išleidau krūvą pinigo Igničiui. Jis atlaikys biržų kryčius. Komunalininkas. O saviizoliacija man jokia kančia – aš ją praleidau knygose. Mano svajonėms ir apmastymams tikra vienatvė – draugas.

Kiek save pamenu visada labai trumpai miegu. Dėvima elektronika tą patvirtina – pusmečio vidurkis rodo maždaug 5:50 miego trukmę per parą. Pats tai visada žinojau, jaučiau. Nemoku tiesiog užmigti, nemoku negalvoti. Mano galvoje sukaisi nesibaigiančios mintys, svajonės, svarstymai, skaičiai. Anksti guluosi, nežiūriu jokių tv, bet ilgai skaitau, paskui užmerktomis akimis svajoju arba mąstau, man tai tapatu. Telefonas po ranka, jei kažką sugalvoju sau netikėto – užsirašau. Ryte bundu panašiai – guliu užmerktomis akimis, svajoju. Net dieną prigulu ir vėl užmerktos akys. Gal pailsiu tik užsimerkęs? Miegas nėra priešas, bet man jo netrūksta, ir beveik niekada nesapnuoju, arba, jei tikėti mokslu – sapnuoju kaip visi, tik neprisimenu. Apmastymai mane lydi kasdieniuose pasivaikščiojimuose, vairuojant, netgi gurkšnojant alų iki nusmigimo. Nepajutau ir karantino – bendravimo nepasiilgau, niekada ir netrūko, man savęs daug, o kitų užtenka probėgšmais. Mano gyvenimas savyje. Nori mane išgirsti? Kur nors, gamtoje, su panašiais atskalūnais prie laužo, gurkšnojant ką nors stipresnio aš pasakoju. Dalinuosi savo santykiu su pasauliu, finansais, politika, taupymu, nesigėdiju savo gyvenimo, nes man vienodai ką klausantys apie mane galvoja, nes aš galvoju ne apie juos. Ne apie žmones. Man patinka mąstyti. Ir nepatinka daryti. Yra veiksmo žmonės ir yra minties žmonės.