Rudens linksmybės

Žygeivių gimtadieniai. Kokie pomėgiai, tokios ir šventės. Kiekvieną rudenį lietus ar saulė, keliauju į miškus išgert su tais ir už tuos, kam gyvenimas – nesibaigiantis kelias. Kam namai – ten kur esi, o bičiuliai – kas šį vakarą prie laužo. Gal aš ir ne visai toks, bet tokie kelionių pažįstami užburia savo gebėjimu gyventi čia ir dabar. Mane daug labiau žavi paprastumas, laikinumas, neapibrėžtumas, neplanavimas. Na tik pinigus dedu planuotai. Jie energija visam vėjavaikiškam savo egzistencializmui palaikyti. Nenoriu nei apeigų nei kapo, nei vietos, kur galima padėti gėlę. Gyventi dabar. Gyventi be rūpesčių – gyventi su mažai daiktų. Nusipirksi namą, teks pjauti žolę, nusipirksi traktoriuką, teks statyti sandėliuką, įsivesti signalizaciją, po karštos vasaros nuspręsi tai žolei įrengti laistymo sistemą. Žiūrėk, jau tokiam dailiam daiktų rate stovi, tik rūpinkis jų būkle ir saugumu. Nebematai tos žolės grožio per neužsivedantį traktorių, nepakeli akių į dangų per užsikimšusią laistymo sistemą. Gal geriau aš prigulsiu kalnų pievelėje akimis vejodamas papurusius debesis. Išlikti bent truputį vaiku, kol mirtis pasiims.