Gyventi savo malonumui

Skamba gražiai. Tik reikia būti visišku atsiskyrėliu. Negali normaliai augintas asmuo atsisakyti tėvų, vaikų, sutuoktinio interesų. O jie paprastai nesutampa bent jau skirtingose amžiaus grupėse. Turi už ką – keliauk kur nori gyvenk kaip nori! O kas rūpinsis tėvais? Ir ne visada antra pusė žavisi kelionėmis, arba kitas abejingas gyvūnams. Visada tenka ieškoti sutarimo. Malonumai tėra riešutai ant medžio. Laipioti daug, valgyti maža. Jaunesni labai dažnai pamiršta savo pareigas. Daugumos nemokė tarnauti tėvams. Patys susiprato, kol jie gyvi – turi būti šalia. Padėti iki paskutinio atodūsio. Tikiu, kad pakanka ir egoistų, kuriems toks požiūris net nebuvo atėjęs į galvą. Tai auklėjimo ir aplinkos įtaka. Kažkas nesirūpina netgi savo vaikais. Palieka juos seneliams, patys gyvena laisvai. Savo malonumui, pamiršę kitus. Pramogos be pareigų. Netikiu, kad tokių yra daug. Tikresnė tiesa, kad finansiškai nepriklausomi išlieka pareigingi, priklausomi morališkai, besirūpinantys savo šeima ir nustumiantys pasaulio viliones dėl pareigos. Didesnę laisvę gali pajusti tik užauginę vaikus, nukaršinę tėvus, kai pareigų lieka itin mažai. Bet ir ji nebus absoliuti, kol šalia bus žmogus, kuriam noriai skirsite savo laiką. O kai būsite visai laisvas, nebereiks ir pinigų. Neturėdami kuo rūpintis mes ir patys pasijuntame nereikalingi.