Šiandieną sutikau seniai matytą draugą. Prieš daugiau nei dešimt metų turėjome bendrų reikalų kone kasdien, kartu gerdavome be progos, ir net važiuodavome į gamtą. Bet reikalai išsiskyrė ir mes pradėjome tolti lyg laivai, po truputį atsirado atstumas, o galiausiai viskas dingo migloje. Kaltininkas esu aš, mano nebendravimas toks, kad jei neturiu interesų tai niekada neskambinsiu ir nebendrausiu. Baigiasi reikalai – baigiasi bendravimas. Be pykčiu, tiesiog tyliai baigiasi. Ir tokie susidūrimai man visada primena, koks aš kitoks. Galiu metų metams pamiršti sutiktus ar artimus žmones ir nesigraušti. O jie gyvena, keliauja, buriuoja, važinėja motocikalais, nardo. Veiksme ir judesy. O aš nuskendęs savyje, knygose, solo žygiuose į tankmę. Kartais beveik asketas. Man tie susidūrimai primena fiziką, Brauno judėjimą, atsitiktinumą. Lyg vėl būčiau pilno Saulės užtemimo zonoje – staiga visiška naktis, staiga ir vėl diena. Su vėju praskriejantis Mėnulio šešėlis. Nesmalsaudamas sužinau apie prabėgusį dešimtmetį, užaugusius vaikus, šunis, keliones, pinigus. Pasiplepėjome ir nuklydome į miglą. Aš vėl su savimi.
Sprendimas, nesi senas dar. Minėjai, kad turi vaikų. Tavo mintis labai įdomu skaityti. Niekad nemini vaikų, o jie dar turėtų būti gana jauno amžiaus. Peršasi išvada, kad nutraukę santykius arba ne tavo (antra šeima). Vienišumas nėra vertybė. Gerai, kad žmoną dar turi.
LikeLike
Gyvenu su pirma. Mūsų “vaikui” 25 metai. Tai nebėra ką rašyti apie suaugusius žmones. Užsuka kartais.
LikeLike
Labai artimos mintys. Nors sakoma, kad žmogus laimingas, kai turi šeimą, bendruomenę, draugus etc. Bet, panašu recepto nėra ir kiekvienam savo.
LikeLike
Įdomiai rašote!
LikeLike