20240103

Degraduoju. Visa degraduoja. Pasaulis taip sutvertas. Sąmonės degradacija kiekvienam skirtingu laiku. Gyvenimas tai upė, visi plaukia prieš srovę, link nepasiekiamų, menamų ištakų. Kas pirma pasiduos – dvasia ar kūnas, nesvarbu, Letos vandenys pagriebs, priglaus ir ištrins. Viską. Jei susitaikau su turimu statusu, patogumais ar jų nebuvimu, – aš nekovoju, aš degraduoju. Todėl sakau visiems ir kiekvienam – eik į priekį kol gali, kol norų kupina širdis. Sustoti negali – praris lemtis. Savęs apgaudinėjimas kažkokio patogumo sau ruoša. Tai ženklas – tuoj užleisi priekyje kitus, pasidavei ir jau tiktai atgal. Gyvenimas tai ne poezija, tai vyksmas, kaip žvaigždėms, taip ir žmonėms. Nuo iki. Ir mėgautis mažu tai tik savęs apgaudinėjimas garsus, žioploms (norėtum) ausims jis skirtas. Dar ne seniai buvau geriausias klasėje, bet greit pažemintas VU, ilgiausiam sąraše save suradęs paskutiniu tarp 25 iš pirmo ketvirčio. Nuostabu. Toks paprastas. Susižavėjęs pinigais, praradęs net ir tą mažiausią pranašumą. Eilinis žemės kirmis. Užmirštos moterys ir palikti vaikai. Barai, landynės, kazino. Pigaus alaus ir prasto vyno, kvailų veidų kompanija. Atsibudimas ir sąžinės beldimas. Viskas. Degraduoju. Neini į priekį – čiuožk žemyn. Užleisk tuos spindinčiom akim. Kuriems dar viskas priešaky. Kitaip ar ne, jie pakartos tą kelią, tik vėliau. Tokia ta ateitis. Graži, apsvaigusi, sunki, išblaiviusi.