20250109

Daugeliui dirbančiųjų ir uždirbančiųjų keliones riboja laikas. Man seniai žinoma, kad laikas yra brangiausias resursas, neuždirbamas ir ribotas kiekvienam individualiai. Todėl leisti rinktis laiką o ne pinigus man logiškiausia. Kas nesutinka – staltiese kelelis. Butą pirkau dvidešimties su trupučiu, naują automobilį beveik trisdešimties. Susigalvojęs buvau – pirmiausiai turiu įsigyti brangiausius, sunkiai įperkamus daiktus, jei tik galiu, o namai yra vieni iš jų. O smulkmenas lengvai įpirksiu vėliau. Ir man tai pasiteisino. Jaučiausi labai laisvas kai neturėdamas nė trisdešimt penkerių turėjau viską ir neturėjau skolų. O dabar keliauju rinkdamasis  kur pigiausia iš kokių penkių norimų vietų sąrašo. Brangesnės gali atpigti kitąmet. Mano kelionėse nėra Egipto, Maldyvų ir Balio. Nėra saldžių apsiseilėjusiems išblizginto patogumo mėgėjams skirtų krypčių. Kompromisas su žmona – Kanarai žiemą. Nes komfortas neveža. Tik sunkumai suteikia kelionei skonį. Laiko joms irgi reikia nemažai. Dirbantiems tai nepasiekiama, nuotoliu irgi. Turi valdyti bent jau pusę savo laiko taip, kad galėtum gyventi be interneto mėnesį ar ilgiau ir niekas dėl to nenukentėtų. Teko kartą keliauti su žmogumi, kuris kas rytą lėkdavo kažkur prisijungti, stresavo neturėdamas interneto. Jis dar nebuvo laisvas, nors turėjo daug pinigų. Jis neturėjo laiko. Ir tuo pačiu buvo kliuviniu. Manau kiekvienas prisidėjęs pasyvių pajamų savo gyvenimui tik pasilengvindamas buitį dar netampa laisvas, jei nesugeba gyventi be kažkokios rutininės veiklos pinigams uždirbti. Man keisčiausi tie jau uždirbę daug, bet apnikti rūpesčių, kuriais dangstosi prieš kitus, bet tų rūpesčių jie patys nenori nusimesti, o ne todėl kad negali. Sutinku, kad kažkam ir darbas yra gyvenimo druska. Tik nereikėtų teisintis juo dėl laiko stokos kitoms veikloms. Atvirai prisipažinti – darbas mane veža – būtų šauniau. Neprivalo visi gyventi vienodai. Mano labai senas draugas, tikrai turtingas žmogus, niekada neatostogauja, vis kažką lipdo, kala, stato, remontuoja. Viską sau, viską savo rankomis, ne dėl pinigų. Tai veiklai jis leidžia savo pasyvias pajamas ir savo laiką. Nes kaip sako – o ką gi veikčiau? Taip, laisvas žmogus yra tada kai valdo savo laiką, kai laiką leidžia sau ir dėl savęs, o ne dėl duonos kąsnio.