20250122

Būti nesvarbiu. Parašiau ir pagalvojęs pagooglinau. Yra. Apie gyvenimą Prancūzijos kaime. Permečiau, ne, ne taip aš tai suprantu. Aprašytasis gyvenimas pilnas socialinių kontaktų, artimo mažareikšmio pasiplepėjimo. Man būti nesvarbiu tai lyg būti nematomu. Būti tarp visų, bet nebendrauti, tik stebėti. Nenoriu pažinti savo kirpėjų ar pardavėjų. Ir nepažįstu. Neturiu pastovių vietų tyčia, kad nereikėtų su kažkuo sveikintis, nes matau kažką gal dvidešimtą kartą. Kerpuosi visame pasaulyje, ir nesu mokėjęs daugiau kaip 4 eur. Arba kerpuosi pats. Beveik nevalgau mėsos, ir nekenčiu mažų parduotuvių. Man patinka bedvasiai, nuasmeninti prekybos centrai, kur darbuotojai keičiasi greičiau, nei aš ten antrąkart apsilankau. Susvetimėjimas yra terpė man. Nes super šiltose apsikabinimų ir pasiplepėjimų aplinkose pasijaučiu sutirštintu filmų autistu. Nors esu bendraujantis tête-à-tête. Pasiilgstu ne minios klegančių draugų, o minios nepažįstamųjų lyg turguje. Ištirpti minioje. Tada nereikia prieš savo valią atrajoti malonybinius žodelius, kvailai šypsotis ir kinkuoti galva kaip arkliui. Tikiu, kažkas tuo mėgaujasi, bet leiskite ne man. Gal tas šimtmečio paplėkimo pasaulis su vienu milijardu planetoje Žemė ir buvo geresnė ir saugesnė vieta bendrauti, tik dabartis mums suteikė puokštę ilgaamžiškumui mainais už pavojus ir piktadarius gatvėse tarp galėjusių negimti net išverstaskūriškai katalikiškuose kraštuose. Ir teisė būti nesvarbiu pavirtusi taip trokštama malone.