20250424

Kai žmogų apvagia ar iš jo jėga reikalaujama pinigų, jis natūraliai reaguoja – su baime, pykčiu, neapykanta, bejėgiškumu. Tai akimirka, kai aiškiai suvokiama: vyksta prievarta. Tačiau dar ironiškesnis jausmas kyla tuomet, kai tą patį daro valstybė – prisidengdama gerovės, solidarumo ir visuomeninio gėrio šūkiais. Tuomet prievarta tampa įteisinta, moralizuota, įvilkta į politinių pažadų kostiumą.

Žmogus tokiame pasaulyje nebejaučia, kad dalyvauja sąžiningame kontrakte. Jis jaučiasi kaip resursas – nebe pilietis. Kai valdžia, išrinkta kairuoliškai nusiteikusios daugumos, ima vis gilyn bristi į redistribucijos pelkę, žmogaus laisvė ima trauktis. Orumas praranda stuburą, o pasirinkimo teisė – realią galią. Sistema jam sako: „mokėk“, bet neklausia – „ko tu nori?“

Kai nebėra nei orumo, nei pasirinkimo, belieka maištas. Ne atviras, bet tylus – atsisakymas. Žmogus ima trauktis iš oficialios darbo rinkos, dirba mažai arba neoficialiai, gyvena ant ribos, nes tai tampa vienintele forma išsaugoti savo vidinę autonomiją. Protestas tampa egzistenciniu sprendimu: tegul pagauna, tegul baudžia, bet siela liks neparsidavusi.

Tokia egzistencija – simptomas gilesnės problemos: sisteminio nuosmukio. Kai valstybė nebegina, o kontroliuoja; kai institucijos nebeskatina kurti, o verčia dalintis prievarta; kai gerovės valstybė ima veikti kaip represinis aparatas, žmogus natūraliai tampa pasyviu sistemos išsekinto kūrinio šešėliu.

Ir jei tai vadinama pažanga, tai žmogus turi teisę tyliai paklausti – ar ne laikas keisti kryptį, kol dar liko bent trupinys laisvės, kurio valstybė dar nespėjo apmokestinti?