Ar gyvenimas nuo industrinės revoliucijos pradžios smarkiai pagerėjo? Prabėgo grubiai ketvirtis tūkstantmečio, skirtumai tarp turtingųjų ir skurdžių labai pasikeitė. Senieji turtuoliai buvo žemių savininkai, iš esmės nedirbę jokių darbų, jie – laisvalaikio klasė pasak sociologo Thorstein Veblen. Dabartiniai dirba daug daugiau nei vidutiniokai. Ir išlaiko visą besiplečiančią “gerovės” valstybę. Atmetus 0,01% pačių turtingiausiųjų, likusieji pluša už “du”. Tai ne iš piršto laužta – vidurinė ir aukštesnioji klasė (pvz. teisininkai, finansininkai, gydytojai) neretai dirba labai daug (50–60 val./sav.) , kai apatinis sluoksnis prisitaikė ir išmoko siurbti socialinės pagalbos pinigus. Suprantama, kad viską kažkas apmoka, ir jas apmoka turtingieji, bet ne tie 0,01%, Prieš 100 metų dauguma skurdžių (ypač miestų darbininkai) gyveno be socialinio draudimo, be sveikatos apsaugos ir be būsto paramos. Ir daug dirbo dėl duonos kąsnio. Šiandien daugelyje šalių (pvz. Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijoje, Nyderlanduose): Yra minimali socialinė pašalpa arba bazinės pajamos, būsto subsidijos, socialiniai butai, nemokamas arba labai pigus maistas per socialines programas ar maisto bankus, nemokama sveikatos priežiūra ir švietimas, minimalus atlyginimas virš skurdo ribos. Ta apatinė dalis auga išmokdama vis geriau įsisavinti kitų pinigus. O ką iš to turime visi? Beveik sustojusį ekonomikos augimą, ypač, jei lyginsimės su Kinija, kuri beveik jokių socialinių garantijų daugumai neteikia. Ir nenumaldomai augančias “gerovės” valstybių skolas. Net kariaujančios ir diktatoriaus valdomos Rusijos skola skirtingais vertinimais siekia 15-20% BVP. Panašu, kad pakariauti jie dar turi už ką, kai pas mus ginklai konkuruoja su socialinėmis išaidomis. Ir laimi ne ginklai. Komunizmo statybomis jau nieko nesuviliosi, bet tikinčiųjų “teisingu” socializmu dar daug. Nors visi skaičiai rodo, kad tai degradacija, tik lėta. Save priskiriu prie “kitų” ir vienintelis mano būdas kovoti su siurbėjais – nedirbti nieko. Negausiu aš, bet ir kitiems nugaros nelenksiu. Iš nedirbančiųjų nieko neatima. Ir manau ne aš vienas suprantu – uždirbsi daugiau, minia pareikalaus daugiau. Pasirodo, net skruzdėlynuose galioja Pareto taisyklė – didžiąją dalį jų pastato iki 20% individų. Nenoriu būti tarp tų 20%. Ilsėtis, bimbinėti, filosofuoti noriu ir aš. O kuo plačiau sklinda tokia neigiama darbui nuotaika, tuo mažiau ir auga mūsų ekonomikos. Kartu man baugu įsivaizduoti kaip šitas vakarėlis baigsis.
- Comment
- Reblog
-
Subscribe
Subscribed
Already have a WordPress.com account? Log in now.
laisvo gyvenimo sprendimas 
Neturiu kažkokio labai koherentiško komentaro, bet pakomentuoti noriu. Jau kelintą kartą skaitau jūsų pastebėjimus šia pačia tema. Panašu, kad jus užkrėtė šioks toks virusas.
Sutapimas — dabar įsidarbinau psichosomatinėje reabilitacijoje, kur pensijų kasos siunčia pacientus darbingumui nustatyti ir atstatyti (blogo autorius žino; kitiems skaitantiems užsimenu, kad kalba eina apie Vokietiją). Iš tiesų yra žmonių, kurie netgi kompromituoja savo galimą sėkmę reabilitacijoje, kad tik gautų tą Erwerbsminderungsrente (lietuviškai — netekto darbingumo pensija). Visgi daugeliu atvejų (ką jau kelintą kartą noriu pabrėžti) žmonės patenka į tokias gyvenimiškas situacijas, kuriose kiekvienas subyrėtų; todėl visas paramos–pašalpų aparatas yra ne kas kita, kaip vienas iš Vakarų civilizacijos stebuklų (nesiryžtu teigti, ar tai geras, ar blogas stebuklas, bet mane stebina, kad didelės valstybės piliečiai sutaria remti tuos, kurie savimi pasirūpinti negali), kuris, sutinku, kainuoja beprotiškai brangiai.
Jūsų pastarieji įrašai gimsta iš tam tikros pagiežos, kurią turiu ir aš, ir kiekvienas. Čia pats savyje ieškau tam tikro sąmoningumo ir vidinio konflikto. Jungas rašė, kad mus nervina kituose tai, ko mes patys sau neleidžiame arba ko patys savyje matyti nenorime. Tokio vidinio konflikto pavyzdys būtų: kažkas nedirba ir gauna pašalpas — mumyse kyla neapykanta (kuri, prisiminkime, gali privesti iki genocido): „tas žmogus nedirba, yra tinginys, o aš čia ariu ir atiduodu pusę algos mokesčiams.“ Reiškia — neapykanta kyla ne iš situacijos per se, bet dėlto, kad aš pats sau būti „pašalpiniu“ niekada neleisčiau ir kad kažkas drįsta „siurbti pinigus iš valstybės“.P.S. neturiu lietuviskos klaviaturos, tad lietuviskas raides sudejau ChatGPT pagalba, kuris dar neprasytas ir stilistika pataise.
LikeLike
Nejaučiu pagiežos, pažįstamus veltėdžiis netgi skatinu imti kuo daugiau, griauti sistemą. Jokiam stebuklui daugumos diktato nepriskiriu. O vargšų visada daugiau ir jie kaip visuma nenustos pavydėti susikuriantiems daugiau. Todėl balsuojant visiems dėl ne visų uždirbtų pinigų baigtis visada ta pati. Anksčiau balsuoti galėjo turintys turto mokantys mokesčius. Paramos gavėjas prieš save nebalsuos niekada. Aš “uždirbu” mma, taip sumokėdamas minimalų psd, o kitos pajamos apmokestinamos 15% gpm. Visai nenoriu būti solidariu, sistema verčia. Automobilio draudimą gali pasirinkti, o sveikatos – ne. Privalai mokėti valdiškai, ir tik vėliau savanoriškai. Pats esu laisvalaikio klasė, nors gyvenu ar moku gyventi kukliai, aplankau daug šalių, leidžiu laiką nedirbdamas, bet išlaidas momeniškai be skausmo galiu prisimti labai dideles – pakeičiau automobilį tiesiog pavedimu, be paskolų, sugedusią buitinę eltechniką be skausmo metu ir perku naują, neremontuoju, nes paprastai ji jau būna bent 10 metų senumo. Sutinku primokėti smulkiems pijokėliams vien todėl, kad laikyti juos uždarytus už butelio vagystę yra per brangu. Bet bendrai niekada socializmu nesirgau, balsavau už dešiniuosius, tik jų tikrų nebelikę – jie nepopuliarūs, o kandidatuojantys irgi tai supranta, todėl turi vyniotis kažkaip. Bet atskiros šalys savaime susiformuoja labiau laisvisios rinkos nei kitos, ir jos susiurbia turtingiausius, jų gimtosioms šalims nepalikdamos šansų gauti mokesčių iš jų. Šiandien išėjo Lietuvos biudžetas ir skaičiai apie ateitį – nlbiudžeto skolos nuosekliai augs, per trejus metus 25% nuo dabar beveik 40% nuo BVP iki 50% su trupučiu.
LikeLike