20251018

Apgalvojau Stoic komentaro dalį “paramos–pašalpų aparatas yra ne kas kita, kaip vienas iš Vakarų civilizacijos stebuklų”. Sutinku, tik jis yra visai išsigimęs. Sakyčiau jis egzistavo kaip labdara ir iki kairuoliškų idėjų iškilimo pasaulyje. O jų mažesnis veiksmingumas tiesiogiai susijęs tik su iki žaliosios revoliucijos buvusiu pastoviu maisto trūkumu, ir jokių Maslow piramidžių išradinėti dar nereikėjo. Kai per šimtą metų labiausiai pažangiose šalyse žemės ūkyje užimtųjų dalis dėl augančio našumo krito nuo 66% iki 1,7%, badas išnyko, bet proceso metu pirma daug greičiau augo gyventojų skaičius, leidęs išbujoti nesveikoms idėjoms. Tik jų taikymo dėka nekariaujančiose šalyse buvo nužudyta virš 100 milijonų žmonių vardan “lygybės ir klestėjimo”. Radikaliai sukairėjusi visuomenė atėmė paramos teikimo džiaugsmą ir perdavė jį apmokamiems biurokratams. Vietoj produkto ir paslaugos kūrimo šie “specialistai” pasisavina sau dalį perskirstomo pyrago “oraus” atlyginimo pavidalu, o buvęs paramos teikėjas tampa mokesčių mokėjimo prievolininku nebegalinčiu įtakoti savo paramos krypties. Dalis balansavusiųjų ant paramos gavėjo ribos neišvengiamai jais tapo, kai mokesčiais buvo nuskurdinti. Ilgainiui prarado motyvaciją dirbti, rodė išmonę kaip susirinkti visas paramas ir pašalpas, jų vaikai tas savybes perėmė ir ištobulino. Atsirado interneto šaltiniai, mokantys kaip pasinaudoti visomis socialinėmis paramomis. Galiausiai tai tapo darbu. Skurdo spąstai tai socialinių išmokų paradoksas: jei žmogus pradeda dirbti, bet jo pajamos vos viršija ribą, jis netenka pašalpų ir iš viso gauna mažiau pinigų – todėl „neverta“ dirbti. Taip einama ieškoti ligų o ne darbo, kad neprarasti pajamų. Vis dar gajūs kraštutiniai kairieji stuma 4 dienų darbo savaitės idėjas, kai kuriose šalyse ir oficialiai draudžiama dirbti ilgiau nei kažkiek valandų. Bet žmonės juk skirtingi, vieni ilgiau miega, kiti trumpiau, vienas pavargsta greičiau nei kitas. Pamenu savo senelių pasakojimus apie sovietinius ribojimus, kiek žmogui galima auginti vištų ar karvių. Ir tuo pačiu šalis stengėsi pavyti ir aplenkti supuvusį kapitalizmą. Dabar ta šalis istorijos šiukšlyne, o su tuo nesusidūrę Europos kairieji lipa ant to pačio grėblio. Šalys, nereguliuojančios darbo valandų trukmės pavys ir aplenks komunistuojančią Europą. Manau, kad visos socialdemokratinės idėjos nuves šalis į bankrotą ir degradaciją, visuomenės persikraus, gal ir ne pačiu taikiausiu būdu, ir grįš prie laisvos rinkos modelio, su mažesniu reguliavimu. Laisva valia yra kurianti jėga.