laisvo gyvenimo sprendimas

Kai žmogų apvagia ar iš jo jėga reikalaujama pinigų, jis natūraliai reaguoja – su baime, pykčiu, neapykanta, bejėgiškumu. Tai akimirka, kai aiškiai suvokiama: vyksta prievarta. Tačiau dar ironiškesnis jausmas kyla tuomet, kai tą patį daro valstybė – prisidengdama gerovės, solidarumo ir visuomeninio gėrio šūkiais. Tuomet prievarta tampa įteisinta, moralizuota, įvilkta į politinių pažadų kostiumą.

Žmogus tokiame pasaulyje nebejaučia, kad dalyvauja sąžiningame kontrakte. Jis jaučiasi kaip resursas – nebe pilietis. Kai valdžia, išrinkta kairuoliškai nusiteikusios daugumos, ima vis gilyn bristi į redistribucijos pelkę, žmogaus laisvė ima trauktis. Orumas praranda stuburą, o pasirinkimo teisė – realią galią. Sistema jam sako: „mokėk“, bet neklausia – „ko tu nori?“

Kai nebėra nei orumo, nei pasirinkimo, belieka maištas. Ne atviras, bet tylus – atsisakymas. Žmogus ima trauktis iš oficialios darbo rinkos, dirba mažai arba neoficialiai, gyvena ant ribos, nes tai tampa vienintele forma išsaugoti savo vidinę autonomiją. Protestas tampa egzistenciniu sprendimu: tegul pagauna, tegul baudžia, bet siela liks neparsidavusi.

Tokia egzistencija – simptomas gilesnės problemos: sisteminio nuosmukio. Kai valstybė nebegina, o kontroliuoja; kai institucijos nebeskatina kurti, o verčia dalintis prievarta; kai gerovės valstybė ima veikti kaip represinis aparatas, žmogus natūraliai tampa pasyviu sistemos išsekinto kūrinio šešėliu.

Ir jei tai vadinama pažanga, tai žmogus turi teisę tyliai paklausti – ar ne laikas keisti kryptį, kol dar liko bent trupinys laisvės, kurio valstybė dar nespėjo apmokestinti?

Esu tinginys? Taip. Ar tai blogai? Ne. Mėgautis gyvenimu, šildytis saulutėje, nesidraskyti, daryti tik tiek kiek patinka ir pakanka. Imu nepadėjęs, pjaunu nesėjęs. Veidmainiškai pasiremdamas pateisinančiomis Biblijos eilutėmis žengiu per gyvenimą. Neprivalau niekam nieko įrodyti ir nesu nieko skolingas mistinei visuomenei. Pasaulis tiek sukairėjęs, kad formaliai vadinami dešinieji irgi neišsižada socialiniės paramos, lygiavos ir kito kairuoliško šūdo. Manyčiau, kad “gerovės” valstybių kūrėjai labiausiai prisideda prie tų šalių degradacijos. Nereikia baigti universitetų, kad būdamas apsukrus pradėtum išnaudoti sistemą. Jei uždirbdamas daugiau esi verčiamas daugiau duoti į bendrą katilą, nesunkiai susivoksi apsimesti remiamu varguoliu, kad galėtum daugiau semti ir mažiau įdėti. Žinoma, pavieniai žmonės net tokioje neįkvepiančioje aplinkoje sieks savo svajonių, taps gydytojais, mokslininkais, lakūnais ne dėl finansinių paskatų. Bet masėje net galintys jais tapti nematys prasmės dirbti aukštesnės kvalifikacijos darbus, iki kurių teks ilgai studijuoti, jei atlikdamas paprastus, greit įsisavinamus veiksmus gali uždirbti tik truputį mažiau. Arba įvaldytoje aukščiausioje mimikrijos formoje susiliesi su realiais socialiniais neįgudėliais ir semsi jiems tiekiamas gėrybes be sąžinės graužimo. Lygiava naikina aukštos kvalifikacijos specialistus, be kurių sudėtinga visuomenė negali funkcionuoti. Tinginystė ir mažėjanti bendra visuomenės kompetencija iškyla tos pačios mažiausiai išsilavinusios masės renkamų politikų stumiamos “atimk ir padalink”, “socialiai tesinga” politikos. Gamtoje silpnesieji žūsta, o kairuoliškame ” išsivysčiusių vakarų” žmonių pasaulyje jie pradeda spausti sveikuosius. Pasiduodantieji silpnina visą sistemą, nenuolankieji išvyksta į dar išlikusias sveiko proto salas, kuriose gali labiau sustiprėti. Vis tik dauguma prisitaiko, išvykti irgi reikia padidintų pastangų. Nusilpusios šalys tik lozungais priešinasi šalia klestinčiam blogiui – finansines galimybes seniai prarijo pašalpų – paramų sistemos, o kavlifikuotos armijos išsigimė į garbės paradų kuopas su išblizgintų dūdų orkestrais , pasitinkančiais “didžiausio susirūpinimo” pareiškėjus. Pasirašantys taisykles ir pagal jas gyvenantys visada pralaimi jas laužantiems. Nesu kovotojas ir pasaulio keisti nemėginsiu. Jis pats sugrius ir atsikurs kitoje formoje. Nužydėjo Roma, nužydės ir Europa. Samsara.

Ketvirčio pajamos 15703 eur, išlaidos 6193 eur. Čia pakliuvo brangus vienas investicinis pirkinys – 4 kw galios nutolusi saulės elektrinė. Atpigo pakankamai, kad mano skaičių logikos negriautų. Nuoširdžiai tikiusi sutaupyti ateityje. Sutartyje numatytas veikimo laikotarpis 30 metų. Reikia pagyventi. Į trečios pakopos pensiją įmečiau dar 4000 eur, berods paskutinįjį mėnesio ketvirtadienį. Lyg ir gavau daugiau fondo vienetų dėl kritusių rinkų. Labai nesigilinu, burtas mestas, tęsiu tokias pat įmokas, kol turėsiu už ką. Neturiu norų dideliems daiktams, o potyriams pakanka dabar gaunamų lėšų. Nenorėdamas visiškai sulįsti į istorijos skaitinius vis daugiau laiko leidau miške, šalia ežerų. Apsilankiau Ščiūrio rage. Takelis trumpas, su visomis stotelėmis pora valandų, jei labai lėtai eiti. Viešesnes vietas patogiau lankyti darbo dienomis – mažiau žmonių ir mašinų. Jei kažkas to negali sau leisti, turėtų apsvarstyti galimybę apsilankyti kiek įmanoma anksčiau – dauguma miega ilgai ir atvyksta į pažintinius takus apypiečiui. Per daug gilinuosi į politiką ir vis dažniau galvoju, kad demokratija su visuotine balsavimo teise yra bloga valstybės valdymo forma. Vos daugiau nei prieš šimtą metų beveik visose liberaliose šalyse balsuoti galėjo tik turintys turto arba mokesčius mokantys piliečiai. Ir tai buvo gerai, nes  dabar mums valdžią gali rinkti narkomanai iš kurių atimtos tėvystės teisės ar begėdiškai visokiausias baudas renkantys ir jų  mokėti nė neketinantys piliečiai. Skurdžių dauguma ilgainiui gviešis mažumos turto ir uždarbių. Godumui augant didės išvykstančiųjų dalis, kad visi nepabėgtų, teks apriboti išvykimą iš šalies. Kaip Šiaurės Korėjoje dabar arba Sovietų Sąjungoje netolimoje praeityje, kur tvoros visu šalies perimetru. Tie kraštutiniai pavyzdžiai bendrai dar labai toli, ir daugelis vidutiniokų niekur vykti nesiruošia, bet jei paimsime turtingiausius piliečius tai net lietuviškieji milijardieriai pasirinko kitas mokestines jurisdikcijas. Tendencija aiški – kuo turtingesnis tuo mažiau linkęs atiduoti savo pinigus bėdžių malonei. Vargu ar cigaretėms ir alkoholiui išleidžiantys savus pinigus turėtų būti gydomi už svetimus. Vaidindami geradarius didžiuojamės vargingesniems dalindami žuvį, tai neturėtume nustebti, kad vėliau jie nenorės imti meškerės.

Gyvenu nekliūdamas kitų. Bet tada kiti kliudo mane. Mokesčiai. Vėl reformos, vėl nenušauto briedžio dalybos. Aš nuosekliai esu už kuo mažiau valstybės, ir kuo mažiau socialinių paramų valstybės vardu. Nėra tokio padaro kaip valstybė, tėra žmonės išdidžiai veikiantys jos vardu. Ir dažniausiai – savo naudai. Bažnyčia ar Caritas suteiks paramą, be popierizmo, o valstybės vardu pirma kažką apiplėš, o tada atiduos. Nuasmeninta parama gadina žmones. Jie nebeturi gėdos jausmo ištiesti ranką, jiems atrodo, kad “priklauso”. O geradariui valdininkui dažniau pataikausi – daugiau gausi. Valstybinė lygiava visiems atima norą dirbti – vieni tikisi, kad juos rems, kiti, kad juos apiplėš. Abu nenori dirbti oficialiai, vienas nelegaliai prisidurs prie pašalpos, kitas išvengs mokesčių. Europa kuria Venesuelą, tik lėčiau. Viskas vardan žmogaus. O jei tu neprašei? Kuris teisuolis sugalvojo, kad mes privalome kažkam kažką nemokamai suteikti? Kad uždirbantis daugiau privalo mokėti daugiau? Pasaulis labai mobilus, kuo turtingesnis asmuo tuo lengviau keičia vietą. Ir nepavyks nulupti devynių kailių nei nuo vieno milijardieriaus, jei pats jis nenorės. Lietuvišieji visi persikraustė į palankesnes jų pinigams šalis, o “gerovės” valstybę teks kurti vis skurdesniems. dar paveržus varžtelius galime tik dar labiau nuskursti. Visi startuoliai labai greitai išsikrausto ten, kur daugiau lieka patiems ir mažiau valstybei. Naivuoliai tiki, kad galima reguliuoti kainas, pelnus, mintis, veiksmus. Man tai tik valstybės vardu veikiantis reketas. Išsiliejau.

Dviejų mėnesių pajamos 6175 eur, išlaidos 2569 eur. Papildžiau 3 pakopos pensijų fondą 6700 eur. Savy liko mažiau nei 29000 eur. Ištraukimas sava eiga – ilgas procesas. Nustojau skolinti vos tik jie įvedė 1 eur mėnesio mokestį. Nepatvirtinau sutarties ir netekau teisės skolinti, bet ir nemoku euro per mėnesį. Lyg ir nedaug, bet kai bandai išeidinėti, o suma lieka maža, tai pvz prie 500 metinio uždarbio platformai atseikėji 12eur arba 2,4 %. Kas yra tikrai daug. Šiam momentui mano uždarbis gerokai didesnis, bet perspektyva, kad paskutinės paskolos tęsis dar 7 metus, o gaunamos palūkanos bus labai mažos ir tas vienas euras mėnesiui  per metus taps 10% pajamų. Sakyčiau visi turėtų atkreipti dėmesį į tuos mažus mėnesinius mokesčius jei investuoja mažomis sumomis. Ištiesų tai labai brangu. Visa įvertinus 3 pensijų pakopa dar patrauklesnė. Skaitau apie užsidarinėjančias maitinimo įstaigas – nė vienoje jų nesu buvęs, o kuriose yra tenkę apsilankyti – laikosi gerai, pvz McDonalds. Netgi sumoka daugiausiai mokesčių maitinimo sektoriuje, jei tikėsime “Verslo žiniomis”. Manyčiau nepopuliarūs ir neefektyvūs užleidžia vietą populiariems ir efektyviems, tikrai nepritarčiau PVM mažinimui kažkokiai sričiai. Šalti orai išviliojo bastytis po miškus, labai smagu tankmėje susikurti laužą, virti sriubą ar užsikaisti arbatos per pasivaikščiojimų pertraukėles. Tenka kaskart susirasti užsiėmimą, nes nedirbti tai tikriausiai smagu apie tai svajoti dirbančiam, o ištisai tuo gyvenantis  turi rasti sau kitą rutiną – spauda, miestas, gamta, turgus, parduotuvė, maisto ruoša, namų tvarkymas, knygos. Visi laikotarpiai kai nesu kelyje kažkur, paprastai pertraukiami neužpildymo jausmo. Gali kartkartėm pavydėti dirbantiems, iki atitoksti, kad jie taip pat svajoja apie atostogas. Kitur žolė žalesnė tinka viskam kur pats nesi. Manau vienišiui lengviau – jam nereikia ieškoti panašių į save, egzistencijos užpildymui pakanka veiksmo iš savęs ir daiktų kaip knygos, užimti mintims. Ekstravertai ilgai be kompanijos neišsiverstų. Dabartinių įvykių fone greta lengvų knygų lėtai skaitau Europos istoriją, vargu ar daug atsiminsiu, bet tą akimirką tai labai įdomu. Trampo Zelenskio susitikimas – to niekas nesitikėjo! Žiauru.

Sausio mėnesį gavau 2311 eur pajamų ir patyriau 1502 eur išlaidų. Rinka nulėmė turimo turto vertės augimą iki 808833 eur. Nusipirkau bilietus ateinančiai žiemai į Kanarų salas. Tai pagrindžia man nebūdingas išlaidas. Vertybinių popierių nepirkau, likučiai Savy paskolose nuosekliai mažėjo, ir šiai dienai sudarė 29711 eur. Stebiu diskusijas apie pensijų pakopų reformas. Atrodo, kad asmeniškai nuo to pralošiu. Na bet čia tik būrimas, dar niekas neaišku. Visumoje jaučiuosi saugiai ir patogiai, skaitau knygas, kai ką žiūriu youtube. Angliškus klipus dažniausiai stebiu su įjungtu automatiniu titravimu ir vertimu į man laisvai suprantamą rusų kalbą. Kai kurie, man nesuprantamu būdu, patys rodo automatinio vertimo titrus lietuvių kalba. Nesugebėjau rasti kodėl vienus verčia, o kitų ne. Patinka DI pažanga. Automatinis vertimas į kitas kalbas labai padės žmonėms, bet kartu gali tapti stabdžiu mokantis kalbų. Negaliu atsakyti kaip išmokau rusų kalbą, buvo aplinka ir tai įvyko savaime. Kaip kad mano vaikas labai anksti pradėjo viską žiūrėti anglų kalba. Ir neišmoko antros užsienio kalbos. O google vertėjas labai gelbėja svečiose šalyse, gal ir nesusikalbi, bet galima minimaliai išsiaiškinti pasitelkus telefoną. Aplinkos pažanga verčia mus degraduoti. Tie neišsivysčiusių šalių žmonės lengvai gali nudėti gyvulį, išmėsinėti ir suvalgyti, gyventi be elektros, šildyti ir ruošti maistą naudodami pačių pasigamintą kurą iš gyvulių mėšlo – kiziaką. Dar mano seneliai ramiai skersdavo kiaules savo kieme, o aš net arti to nesu buvęs. Jei ištiktų kažkokia katastrofa, nukentėtume labiausiai mes, gyvenantys labai specializuotame išsivysčiusiame pasaulyje. Yra nedidelė dalis medžiotojų, žvejų, kurie nebadautų, bet pasigydyti, apsitarnauti savo modernius namus daugeliui nepavyktų. Su siaubu stebiu žmones, nesugebančius pasiruošti sau elementaraus maisto. O matydamas gerai gyvenančių degradaciją besiveržiančiųjų imigrantų fone matau senovės Romą – kiti laikai, kitos technologijos, bet panaši kryptis. Atėjūnai labiau išalkę ir stipresni už patogumų išlepintus vietinius. Roma liko, romėnų ne. Kodėl tai negalėtų pasikartoti?

Būti nesvarbiu. Parašiau ir pagalvojęs pagooglinau. Yra. Apie gyvenimą Prancūzijos kaime. Permečiau, ne, ne taip aš tai suprantu. Aprašytasis gyvenimas pilnas socialinių kontaktų, artimo mažareikšmio pasiplepėjimo. Man būti nesvarbiu tai lyg būti nematomu. Būti tarp visų, bet nebendrauti, tik stebėti. Nenoriu pažinti savo kirpėjų ar pardavėjų. Ir nepažįstu. Neturiu pastovių vietų tyčia, kad nereikėtų su kažkuo sveikintis, nes matau kažką gal dvidešimtą kartą. Kerpuosi visame pasaulyje, ir nesu mokėjęs daugiau kaip 4 eur. Arba kerpuosi pats. Beveik nevalgau mėsos, ir nekenčiu mažų parduotuvių. Man patinka bedvasiai, nuasmeninti prekybos centrai, kur darbuotojai keičiasi greičiau, nei aš ten antrąkart apsilankau. Susvetimėjimas yra terpė man. Nes super šiltose apsikabinimų ir pasiplepėjimų aplinkose pasijaučiu sutirštintu filmų autistu. Nors esu bendraujantis tête-à-tête. Pasiilgstu ne minios klegančių draugų, o minios nepažįstamųjų lyg turguje. Ištirpti minioje. Tada nereikia prieš savo valią atrajoti malonybinius žodelius, kvailai šypsotis ir kinkuoti galva kaip arkliui. Tikiu, kažkas tuo mėgaujasi, bet leiskite ne man. Gal tas šimtmečio paplėkimo pasaulis su vienu milijardu planetoje Žemė ir buvo geresnė ir saugesnė vieta bendrauti, tik dabartis mums suteikė puokštę ilgaamžiškumui mainais už pavojus ir piktadarius gatvėse tarp galėjusių negimti net išverstaskūriškai katalikiškuose kraštuose. Ir teisė būti nesvarbiu pavirtusi taip trokštama malone.

Paklausiau vz investuotojo, kaip suprantu gana sėkmingo, postringavimų apie kaupimą pensijai. Viskas būtų nieko, bet pasiekus mintį apie 3500 ir didesnę pensiją nieko napasakoma apie amžių. Man tai kritinė vieta. Net jei Lietuvoje pensijai reikia sulaukti 65, tai vos labiau džiugina nei Europos šalyse paplitę 67 metai. Ką žmogau veiksi su tais tūkstančiais sulaukęs tokio amžiaus? Tavo vaikai užaugę, tavo draugai turi savo šeimas, ir jei esi sveikas tai ar kiti tokie pat pajėgūs? Veiklų ratas itin sparčiai mažėja senstat. Išimčių yra, bet dauguma jau nei į kalnus lips, nei buriuos nei leisis į kitokias avantiūras. Sakyčiau pamirštama kam tą pensiją Bismarkas išgalvojo. Berods ji buvo paskaičiuota pragyvenimui metams dviems iki žmogaus mirties. Tai skaičiai seniai pabėgo, gyvename ilgiau, bet vistiek džiaugsmo būtent iš pinigų atsiradus daug laisvo laiko nepadaugėjo. Mano gyvi tėvai, uošviai, amžiaus vidurkis virš 80 metų. Nemačiau net prieš dešimtmetį juose gebėjimo užsiimti kokia nors aktyvia veikla. Sveikata, ne norai kalti. O sveikiausias, ir vikriausias iš jų mano tėvas, kuris vis dar rūko ir išgeria. Kiti neturėję žalingų įpročių seniai ant tablečių sėdi. Tai statistini žmogau, ar verta laukti didelės pensijos sukakus pensinio amžiaus? Gal pasitenkinki mažu, bet dešimtmečiu anksčiau? Visuose rožiniuose straipsniuose apie kaupimą ir orią senatvę man kyšo kažin kokios valdiškos ir fondų ausys – mes pasuksime jūsų didelius pinigus kuo ilgiau, nes net ir mažas valdymo mokestis nuo didelių sumų gerai, o valstybei užtikrinamas fondų stabilumas, juk neišmokėta pensija ir paprasti anuitetai nepaveldimi. Valstybei gerai, bet ar gerai pensininkui? Ne finansine prasme.

Daugeliui dirbančiųjų ir uždirbančiųjų keliones riboja laikas. Man seniai žinoma, kad laikas yra brangiausias resursas, neuždirbamas ir ribotas kiekvienam individualiai. Todėl leisti rinktis laiką o ne pinigus man logiškiausia. Kas nesutinka – staltiese kelelis. Butą pirkau dvidešimties su trupučiu, naują automobilį beveik trisdešimties. Susigalvojęs buvau – pirmiausiai turiu įsigyti brangiausius, sunkiai įperkamus daiktus, jei tik galiu, o namai yra vieni iš jų. O smulkmenas lengvai įpirksiu vėliau. Ir man tai pasiteisino. Jaučiausi labai laisvas kai neturėdamas nė trisdešimt penkerių turėjau viską ir neturėjau skolų. O dabar keliauju rinkdamasis  kur pigiausia iš kokių penkių norimų vietų sąrašo. Brangesnės gali atpigti kitąmet. Mano kelionėse nėra Egipto, Maldyvų ir Balio. Nėra saldžių apsiseilėjusiems išblizginto patogumo mėgėjams skirtų krypčių. Kompromisas su žmona – Kanarai žiemą. Nes komfortas neveža. Tik sunkumai suteikia kelionei skonį. Laiko joms irgi reikia nemažai. Dirbantiems tai nepasiekiama, nuotoliu irgi. Turi valdyti bent jau pusę savo laiko taip, kad galėtum gyventi be interneto mėnesį ar ilgiau ir niekas dėl to nenukentėtų. Teko kartą keliauti su žmogumi, kuris kas rytą lėkdavo kažkur prisijungti, stresavo neturėdamas interneto. Jis dar nebuvo laisvas, nors turėjo daug pinigų. Jis neturėjo laiko. Ir tuo pačiu buvo kliuviniu. Manau kiekvienas prisidėjęs pasyvių pajamų savo gyvenimui tik pasilengvindamas buitį dar netampa laisvas, jei nesugeba gyventi be kažkokios rutininės veiklos pinigams uždirbti. Man keisčiausi tie jau uždirbę daug, bet apnikti rūpesčių, kuriais dangstosi prieš kitus, bet tų rūpesčių jie patys nenori nusimesti, o ne todėl kad negali. Sutinku, kad kažkam ir darbas yra gyvenimo druska. Tik nereikėtų teisintis juo dėl laiko stokos kitoms veikloms. Atvirai prisipažinti – darbas mane veža – būtų šauniau. Neprivalo visi gyventi vienodai. Mano labai senas draugas, tikrai turtingas žmogus, niekada neatostogauja, vis kažką lipdo, kala, stato, remontuoja. Viską sau, viską savo rankomis, ne dėl pinigų. Tai veiklai jis leidžia savo pasyvias pajamas ir savo laiką. Nes kaip sako – o ką gi veikčiau? Taip, laisvas žmogus yra tada kai valdo savo laiką, kai laiką leidžia sau ir dėl savęs, o ne dėl duonos kąsnio.

Man labai nykios šventės yra Kalėdos ir Naujieji. Nebendraujantis asmuo nieko nesikviečia ir neitų kviečiamas. Va todėl visada išskrendu kažkur, kur žydras dangus ir vynas pigus. Man labai gerai su savimi, arba su žmona dviese patylėti. Vakarais pagurkšnoju, dienomis maudausi, vaikščioju, skaitau. Pats nuostabiausias dalykas svajotojui tinginiui – amžinai nedirbti. Savo laiku, dar bestudijuodamas pradėjau arti, o prekyba tai bendravimas, ne kompo maigymas. O tada labiausiai supratau, kad nemėgstu bendrauti. Tai visa ta darbinė veikla prisimenama kaip “reikia”, nes atsirado šeima, vaikas, butas. Ir ačiū aukščiausiems dievams, aš laisvas. Žinoma, jei išvešės vartotojiškumas, jokie pinigai nepadės pasijusti laisvu. Daiktai pririš ir nuskandins. Tad broli gerk vyną kol jaunas ir eik visur kol kojos neša! Jau turiu bilietus leisiančius pasiekti Karakorumo kalnus. Nors sutikti senųjų jakų augintojų vis sunkiau. Pradžioje kalnai pakeitė žmones, o pasikeitę žmonės pritaikė kalnus turistams. Ir viska senoji kultūra kūlversčiais į prarają. Pavasarinė išvyka gerai papijokauti Sakartvele irgi jau planuose. Kanaruose negaliu taip atsiplaiduoti kaip Sakartvele, ir pinigai tiek daug negali – taksi Kanaruose tikrai nevažinėju. Tik vynas vienodai pigus. Kitiems metams bilietų į Kanarus dar nenusipirkau, tačiau viešbutį jau rezervavau. Finansiškai metai baigėsi truputį geriau nei pernai ir dar geriau nei tikėjausi. Pajamos pasiekė 61376 eur, išlaidos 15748 eur. Bendra turto vertė 779610 eur. Šiais metais puoliau mesti į Goindeks. Atsiimti prieaugį be mokesčių man liko kiek mažiau nei 10 metų, dabartinė vertė fonde virš 20k eur. Manyčiau galutinai apsisprendžiau pasiskaitęs buliausanatomija su fondų palyginimais. Metų eigoje pakeičiau automobilį seną į ne tokį seną, vis dar dyzelį,  nes elektra nepradėjau tikėti, o JAV rikimų baigtis leidžia tikėtis geresnių iškastinio kuro kainų. Po kelerių paeiliui naujų automobilių laikinai pabus ne visai naujas, kol apsispęsiu ką pirkti. Yra mintis čiupti Audi Q5, kuris dabar reklamuojamas nuo 36800 eur, nors užmačiau jų pasiūlyme ir dar pigiau. Senas modelis – išpardavimas. Patrauklu. Tam tikslui turiu sukaupęs grynųjų. Mano buvusių automobilių sąrašas ilgas, ir visus pardaviau draugams arba iš jų pirkau. Gerų daiktų nereikia iškišinėti per skelbimus. Iš esmės ir keitimas įvyko susiklosčius aplinkybėms, kai kažkas atsikrato, ir kažkas pageidauja mano automobilio. Kainų skirtumą dalimis išmėčiau per mėnesius savo apskaitoje. Pėsčiomis nueita 1685,58 km, kas mano manymu per mažai ir netiesa – tikrai ne visada einu su matavimo prietaisais, o kalnuose ir prietaisai grybą pjauna. Nuvažiuota automobiliu kiek virš 19000 km. Taip prasisuko išgeriančio žygeivio ir tinginio metai. Vis dar kaip dainoje “je ne regrette rien”