laisvo gyvenimo sprendimas

Per keturi mėnesius pribyrėjo 23610 eur, išleista 6909 eur.  Kažkiek pasipildžiau  3 pakopos pensijų fondą, pirkau 2000 Telia akcijų. Įsigyjau naują Audi Q5, į išlaidas neįtraukiau, nes tai ilgo vartojimo prekė ir apskaitysiu kaip kitą ilgalaikį turtą. Viešoje statistikoje tokie automobiliai įvardijami kaip hibridai, nors man tai atrodo įprastas ekonomiškas dyzelliukas. Dokumentuose nurodoma dyzelinas / elektra. Labai daug dienų praleidau miškuose, man tai būdas dėlioti mintis, dar mankšta ir atsipalaidavimas. Vieta ramiai pagurkšnoti. Nukenčia skaitymas, bet geru oru metai iš metų knygas dedu šalin. Svarstau ar investicinė sąskaitą negalėtų tapti savotiškais spąstais – jei Seimas pakeistų mokesčio dydį, pvz į 20%, tai dešimtmečio sutaupymas dingtų – ar kas metus mokėsi 15% ir likutį investuosi, ar su investicine sąskaitą po 10 metų gausi “dovanų” 20% tarifą. Čia daugiau taikau skolinimui per platformas, nes dėl mokesčių akcijas pardavinėti ir atpirkinėti kas metus nėra patogu. Ar taip gali nutikti? Didesni mokesčiai aplinkinėse šalyse, o visoms valdžioms karštligiškai trūksta pinigų. Visokio plauko “gerovės” ir lygiavos pelkės nuolat susiurbia visas lėšas. Neužtenka net tiltams ir keliams, o dabar plačiai kalbama apie gynybos finansavimą. Visuomenė skyla į tipinius gavėjus, norinčius visus priversti mokėti daugiau ir savarankiškus asmenis, vengiančius mokesčių, jei tik įmanoma. Čia analogija su Europos Sąjunga – narės donorės nori mažinti įmokas, į biudžetą, narės gavėjos linkę jas didinti. Kaip šalis mes jau greitai būsime besipiktinančiųjų pusėje – kiek galima remti nevykėlius pietiečius, bet kaip visuomenė negebame atsikratyti valstybės kišimosi į visas gyvenimo sritis. O jei imtume žiniasklaidos portalų komentarus tai ten mintis – “kur žiūri valstybė” bujoja. Negebėjimas prisimti asmeninės atsakomybės už savo gyvenimą vis dar dominuoja.

Žmogus neišsipildęs, jei neturi tikslo didesnio už save. Kai materialiniai troškimai tėra žolė iki kulkšnių, tu neišsipildai. Daugumai paprasto namo įsigijimas virsta tuo tikslu, iki pat pensijos neįveikiamu. Ir nereikia sukti galvos. Bet jei pasisekė? Tas kasdienis bėgimas nuo savęs, net jei tai tik šalia esanti pelkė, miškas, laukas. Įrodymai tikslų paieškai. Rūpintis daugiau nei savimi, daugiau nei artimu savo. Gebėti besąlygiškai rūpintis kitais, kitokiais, pagelbėti, net jei tik pritariančiu žvilgsniu, padrąsinančiu mostu. Tik slenkstis, neįveikiamas savyje, sutrukdo pradėti. Negyventi sau. Taip paprasta nematyti kitų. Nežinoti. Negirdėti. Negalvoti. Negyventi išsipildymo. Vėl ten pat — apsikabinęs banko sąskaitą, tik atsikratęs daiktų. O reikia atsikratyti savęs tokio. Bet žaibas netrenkė, liga neužpuolė, žmona nepaliko. Be sukrėtimų. Eini toliau, sėdi į geldą, leki į girią, tūpi ant kelmo, geri godžiai, rimsti, apsvaigsti. Veža, sukasi, atrodo, galvoji. Girtėji. Lendi į palapinę. Šalta. Dabar gyveni — jauti skausmą, nepatogumą. Daugiau, godžiau. Naktinis troškulys, žvaigždės, basomis per šaltas samanas pataisų pievoje. Buvo koma? Atitrūkimas prie užgesusio laužo. Kad nebūtų gėda neatrastam ir neišsipildžiusiam.

Kai žmogų apvagia ar iš jo jėga reikalaujama pinigų, jis natūraliai reaguoja – su baime, pykčiu, neapykanta, bejėgiškumu. Tai akimirka, kai aiškiai suvokiama: vyksta prievarta. Tačiau dar ironiškesnis jausmas kyla tuomet, kai tą patį daro valstybė – prisidengdama gerovės, solidarumo ir visuomeninio gėrio šūkiais. Tuomet prievarta tampa įteisinta, moralizuota, įvilkta į politinių pažadų kostiumą.

Žmogus tokiame pasaulyje nebejaučia, kad dalyvauja sąžiningame kontrakte. Jis jaučiasi kaip resursas – nebe pilietis. Kai valdžia, išrinkta kairuoliškai nusiteikusios daugumos, ima vis gilyn bristi į redistribucijos pelkę, žmogaus laisvė ima trauktis. Orumas praranda stuburą, o pasirinkimo teisė – realią galią. Sistema jam sako: „mokėk“, bet neklausia – „ko tu nori?“

Kai nebėra nei orumo, nei pasirinkimo, belieka maištas. Ne atviras, bet tylus – atsisakymas. Žmogus ima trauktis iš oficialios darbo rinkos, dirba mažai arba neoficialiai, gyvena ant ribos, nes tai tampa vienintele forma išsaugoti savo vidinę autonomiją. Protestas tampa egzistenciniu sprendimu: tegul pagauna, tegul baudžia, bet siela liks neparsidavusi.

Tokia egzistencija – simptomas gilesnės problemos: sisteminio nuosmukio. Kai valstybė nebegina, o kontroliuoja; kai institucijos nebeskatina kurti, o verčia dalintis prievarta; kai gerovės valstybė ima veikti kaip represinis aparatas, žmogus natūraliai tampa pasyviu sistemos išsekinto kūrinio šešėliu.

Ir jei tai vadinama pažanga, tai žmogus turi teisę tyliai paklausti – ar ne laikas keisti kryptį, kol dar liko bent trupinys laisvės, kurio valstybė dar nespėjo apmokestinti?

Esu tinginys? Taip. Ar tai blogai? Ne. Mėgautis gyvenimu, šildytis saulutėje, nesidraskyti, daryti tik tiek kiek patinka ir pakanka. Imu nepadėjęs, pjaunu nesėjęs. Veidmainiškai pasiremdamas pateisinančiomis Biblijos eilutėmis žengiu per gyvenimą. Neprivalau niekam nieko įrodyti ir nesu nieko skolingas mistinei visuomenei. Pasaulis tiek sukairėjęs, kad formaliai vadinami dešinieji irgi neišsižada socialiniės paramos, lygiavos ir kito kairuoliško šūdo. Manyčiau, kad “gerovės” valstybių kūrėjai labiausiai prisideda prie tų šalių degradacijos. Nereikia baigti universitetų, kad būdamas apsukrus pradėtum išnaudoti sistemą. Jei uždirbdamas daugiau esi verčiamas daugiau duoti į bendrą katilą, nesunkiai susivoksi apsimesti remiamu varguoliu, kad galėtum daugiau semti ir mažiau įdėti. Žinoma, pavieniai žmonės net tokioje neįkvepiančioje aplinkoje sieks savo svajonių, taps gydytojais, mokslininkais, lakūnais ne dėl finansinių paskatų. Bet masėje net galintys jais tapti nematys prasmės dirbti aukštesnės kvalifikacijos darbus, iki kurių teks ilgai studijuoti, jei atlikdamas paprastus, greit įsisavinamus veiksmus gali uždirbti tik truputį mažiau. Arba įvaldytoje aukščiausioje mimikrijos formoje susiliesi su realiais socialiniais neįgudėliais ir semsi jiems tiekiamas gėrybes be sąžinės graužimo. Lygiava naikina aukštos kvalifikacijos specialistus, be kurių sudėtinga visuomenė negali funkcionuoti. Tinginystė ir mažėjanti bendra visuomenės kompetencija iškyla tos pačios mažiausiai išsilavinusios masės renkamų politikų stumiamos “atimk ir padalink”, “socialiai tesinga” politikos. Gamtoje silpnesieji žūsta, o kairuoliškame ” išsivysčiusių vakarų” žmonių pasaulyje jie pradeda spausti sveikuosius. Pasiduodantieji silpnina visą sistemą, nenuolankieji išvyksta į dar išlikusias sveiko proto salas, kuriose gali labiau sustiprėti. Vis tik dauguma prisitaiko, išvykti irgi reikia padidintų pastangų. Nusilpusios šalys tik lozungais priešinasi šalia klestinčiam blogiui – finansines galimybes seniai prarijo pašalpų – paramų sistemos, o kavlifikuotos armijos išsigimė į garbės paradų kuopas su išblizgintų dūdų orkestrais , pasitinkančiais “didžiausio susirūpinimo” pareiškėjus. Pasirašantys taisykles ir pagal jas gyvenantys visada pralaimi jas laužantiems. Nesu kovotojas ir pasaulio keisti nemėginsiu. Jis pats sugrius ir atsikurs kitoje formoje. Nužydėjo Roma, nužydės ir Europa. Samsara.

Ketvirčio pajamos 15703 eur, išlaidos 6193 eur. Čia pakliuvo brangus vienas investicinis pirkinys – 4 kw galios nutolusi saulės elektrinė. Atpigo pakankamai, kad mano skaičių logikos negriautų. Nuoširdžiai tikiusi sutaupyti ateityje. Sutartyje numatytas veikimo laikotarpis 30 metų. Reikia pagyventi. Į trečios pakopos pensiją įmečiau dar 4000 eur, berods paskutinįjį mėnesio ketvirtadienį. Lyg ir gavau daugiau fondo vienetų dėl kritusių rinkų. Labai nesigilinu, burtas mestas, tęsiu tokias pat įmokas, kol turėsiu už ką. Neturiu norų dideliems daiktams, o potyriams pakanka dabar gaunamų lėšų. Nenorėdamas visiškai sulįsti į istorijos skaitinius vis daugiau laiko leidau miške, šalia ežerų. Apsilankiau Ščiūrio rage. Takelis trumpas, su visomis stotelėmis pora valandų, jei labai lėtai eiti. Viešesnes vietas patogiau lankyti darbo dienomis – mažiau žmonių ir mašinų. Jei kažkas to negali sau leisti, turėtų apsvarstyti galimybę apsilankyti kiek įmanoma anksčiau – dauguma miega ilgai ir atvyksta į pažintinius takus apypiečiui. Per daug gilinuosi į politiką ir vis dažniau galvoju, kad demokratija su visuotine balsavimo teise yra bloga valstybės valdymo forma. Vos daugiau nei prieš šimtą metų beveik visose liberaliose šalyse balsuoti galėjo tik turintys turto arba mokesčius mokantys piliečiai. Ir tai buvo gerai, nes  dabar mums valdžią gali rinkti narkomanai iš kurių atimtos tėvystės teisės ar begėdiškai visokiausias baudas renkantys ir jų  mokėti nė neketinantys piliečiai. Skurdžių dauguma ilgainiui gviešis mažumos turto ir uždarbių. Godumui augant didės išvykstančiųjų dalis, kad visi nepabėgtų, teks apriboti išvykimą iš šalies. Kaip Šiaurės Korėjoje dabar arba Sovietų Sąjungoje netolimoje praeityje, kur tvoros visu šalies perimetru. Tie kraštutiniai pavyzdžiai bendrai dar labai toli, ir daugelis vidutiniokų niekur vykti nesiruošia, bet jei paimsime turtingiausius piliečius tai net lietuviškieji milijardieriai pasirinko kitas mokestines jurisdikcijas. Tendencija aiški – kuo turtingesnis tuo mažiau linkęs atiduoti savo pinigus bėdžių malonei. Vargu ar cigaretėms ir alkoholiui išleidžiantys savus pinigus turėtų būti gydomi už svetimus. Vaidindami geradarius didžiuojamės vargingesniems dalindami žuvį, tai neturėtume nustebti, kad vėliau jie nenorės imti meškerės.

Gyvenu nekliūdamas kitų. Bet tada kiti kliudo mane. Mokesčiai. Vėl reformos, vėl nenušauto briedžio dalybos. Aš nuosekliai esu už kuo mažiau valstybės, ir kuo mažiau socialinių paramų valstybės vardu. Nėra tokio padaro kaip valstybė, tėra žmonės išdidžiai veikiantys jos vardu. Ir dažniausiai – savo naudai. Bažnyčia ar Caritas suteiks paramą, be popierizmo, o valstybės vardu pirma kažką apiplėš, o tada atiduos. Nuasmeninta parama gadina žmones. Jie nebeturi gėdos jausmo ištiesti ranką, jiems atrodo, kad “priklauso”. O geradariui valdininkui dažniau pataikausi – daugiau gausi. Valstybinė lygiava visiems atima norą dirbti – vieni tikisi, kad juos rems, kiti, kad juos apiplėš. Abu nenori dirbti oficialiai, vienas nelegaliai prisidurs prie pašalpos, kitas išvengs mokesčių. Europa kuria Venesuelą, tik lėčiau. Viskas vardan žmogaus. O jei tu neprašei? Kuris teisuolis sugalvojo, kad mes privalome kažkam kažką nemokamai suteikti? Kad uždirbantis daugiau privalo mokėti daugiau? Pasaulis labai mobilus, kuo turtingesnis asmuo tuo lengviau keičia vietą. Ir nepavyks nulupti devynių kailių nei nuo vieno milijardieriaus, jei pats jis nenorės. Lietuvišieji visi persikraustė į palankesnes jų pinigams šalis, o “gerovės” valstybę teks kurti vis skurdesniems. dar paveržus varžtelius galime tik dar labiau nuskursti. Visi startuoliai labai greitai išsikrausto ten, kur daugiau lieka patiems ir mažiau valstybei. Naivuoliai tiki, kad galima reguliuoti kainas, pelnus, mintis, veiksmus. Man tai tik valstybės vardu veikiantis reketas. Išsiliejau.

Dviejų mėnesių pajamos 6175 eur, išlaidos 2569 eur. Papildžiau 3 pakopos pensijų fondą 6700 eur. Savy liko mažiau nei 29000 eur. Ištraukimas sava eiga – ilgas procesas. Nustojau skolinti vos tik jie įvedė 1 eur mėnesio mokestį. Nepatvirtinau sutarties ir netekau teisės skolinti, bet ir nemoku euro per mėnesį. Lyg ir nedaug, bet kai bandai išeidinėti, o suma lieka maža, tai pvz prie 500 metinio uždarbio platformai atseikėji 12eur arba 2,4 %. Kas yra tikrai daug. Šiam momentui mano uždarbis gerokai didesnis, bet perspektyva, kad paskutinės paskolos tęsis dar 7 metus, o gaunamos palūkanos bus labai mažos ir tas vienas euras mėnesiui  per metus taps 10% pajamų. Sakyčiau visi turėtų atkreipti dėmesį į tuos mažus mėnesinius mokesčius jei investuoja mažomis sumomis. Ištiesų tai labai brangu. Visa įvertinus 3 pensijų pakopa dar patrauklesnė. Skaitau apie užsidarinėjančias maitinimo įstaigas – nė vienoje jų nesu buvęs, o kuriose yra tenkę apsilankyti – laikosi gerai, pvz McDonalds. Netgi sumoka daugiausiai mokesčių maitinimo sektoriuje, jei tikėsime “Verslo žiniomis”. Manyčiau nepopuliarūs ir neefektyvūs užleidžia vietą populiariems ir efektyviems, tikrai nepritarčiau PVM mažinimui kažkokiai sričiai. Šalti orai išviliojo bastytis po miškus, labai smagu tankmėje susikurti laužą, virti sriubą ar užsikaisti arbatos per pasivaikščiojimų pertraukėles. Tenka kaskart susirasti užsiėmimą, nes nedirbti tai tikriausiai smagu apie tai svajoti dirbančiam, o ištisai tuo gyvenantis  turi rasti sau kitą rutiną – spauda, miestas, gamta, turgus, parduotuvė, maisto ruoša, namų tvarkymas, knygos. Visi laikotarpiai kai nesu kelyje kažkur, paprastai pertraukiami neužpildymo jausmo. Gali kartkartėm pavydėti dirbantiems, iki atitoksti, kad jie taip pat svajoja apie atostogas. Kitur žolė žalesnė tinka viskam kur pats nesi. Manau vienišiui lengviau – jam nereikia ieškoti panašių į save, egzistencijos užpildymui pakanka veiksmo iš savęs ir daiktų kaip knygos, užimti mintims. Ekstravertai ilgai be kompanijos neišsiverstų. Dabartinių įvykių fone greta lengvų knygų lėtai skaitau Europos istoriją, vargu ar daug atsiminsiu, bet tą akimirką tai labai įdomu. Trampo Zelenskio susitikimas – to niekas nesitikėjo! Žiauru.

Sausio mėnesį gavau 2311 eur pajamų ir patyriau 1502 eur išlaidų. Rinka nulėmė turimo turto vertės augimą iki 808833 eur. Nusipirkau bilietus ateinančiai žiemai į Kanarų salas. Tai pagrindžia man nebūdingas išlaidas. Vertybinių popierių nepirkau, likučiai Savy paskolose nuosekliai mažėjo, ir šiai dienai sudarė 29711 eur. Stebiu diskusijas apie pensijų pakopų reformas. Atrodo, kad asmeniškai nuo to pralošiu. Na bet čia tik būrimas, dar niekas neaišku. Visumoje jaučiuosi saugiai ir patogiai, skaitau knygas, kai ką žiūriu youtube. Angliškus klipus dažniausiai stebiu su įjungtu automatiniu titravimu ir vertimu į man laisvai suprantamą rusų kalbą. Kai kurie, man nesuprantamu būdu, patys rodo automatinio vertimo titrus lietuvių kalba. Nesugebėjau rasti kodėl vienus verčia, o kitų ne. Patinka DI pažanga. Automatinis vertimas į kitas kalbas labai padės žmonėms, bet kartu gali tapti stabdžiu mokantis kalbų. Negaliu atsakyti kaip išmokau rusų kalbą, buvo aplinka ir tai įvyko savaime. Kaip kad mano vaikas labai anksti pradėjo viską žiūrėti anglų kalba. Ir neišmoko antros užsienio kalbos. O google vertėjas labai gelbėja svečiose šalyse, gal ir nesusikalbi, bet galima minimaliai išsiaiškinti pasitelkus telefoną. Aplinkos pažanga verčia mus degraduoti. Tie neišsivysčiusių šalių žmonės lengvai gali nudėti gyvulį, išmėsinėti ir suvalgyti, gyventi be elektros, šildyti ir ruošti maistą naudodami pačių pasigamintą kurą iš gyvulių mėšlo – kiziaką. Dar mano seneliai ramiai skersdavo kiaules savo kieme, o aš net arti to nesu buvęs. Jei ištiktų kažkokia katastrofa, nukentėtume labiausiai mes, gyvenantys labai specializuotame išsivysčiusiame pasaulyje. Yra nedidelė dalis medžiotojų, žvejų, kurie nebadautų, bet pasigydyti, apsitarnauti savo modernius namus daugeliui nepavyktų. Su siaubu stebiu žmones, nesugebančius pasiruošti sau elementaraus maisto. O matydamas gerai gyvenančių degradaciją besiveržiančiųjų imigrantų fone matau senovės Romą – kiti laikai, kitos technologijos, bet panaši kryptis. Atėjūnai labiau išalkę ir stipresni už patogumų išlepintus vietinius. Roma liko, romėnų ne. Kodėl tai negalėtų pasikartoti?

Būti nesvarbiu. Parašiau ir pagalvojęs pagooglinau. Yra. Apie gyvenimą Prancūzijos kaime. Permečiau, ne, ne taip aš tai suprantu. Aprašytasis gyvenimas pilnas socialinių kontaktų, artimo mažareikšmio pasiplepėjimo. Man būti nesvarbiu tai lyg būti nematomu. Būti tarp visų, bet nebendrauti, tik stebėti. Nenoriu pažinti savo kirpėjų ar pardavėjų. Ir nepažįstu. Neturiu pastovių vietų tyčia, kad nereikėtų su kažkuo sveikintis, nes matau kažką gal dvidešimtą kartą. Kerpuosi visame pasaulyje, ir nesu mokėjęs daugiau kaip 4 eur. Arba kerpuosi pats. Beveik nevalgau mėsos, ir nekenčiu mažų parduotuvių. Man patinka bedvasiai, nuasmeninti prekybos centrai, kur darbuotojai keičiasi greičiau, nei aš ten antrąkart apsilankau. Susvetimėjimas yra terpė man. Nes super šiltose apsikabinimų ir pasiplepėjimų aplinkose pasijaučiu sutirštintu filmų autistu. Nors esu bendraujantis tête-à-tête. Pasiilgstu ne minios klegančių draugų, o minios nepažįstamųjų lyg turguje. Ištirpti minioje. Tada nereikia prieš savo valią atrajoti malonybinius žodelius, kvailai šypsotis ir kinkuoti galva kaip arkliui. Tikiu, kažkas tuo mėgaujasi, bet leiskite ne man. Gal tas šimtmečio paplėkimo pasaulis su vienu milijardu planetoje Žemė ir buvo geresnė ir saugesnė vieta bendrauti, tik dabartis mums suteikė puokštę ilgaamžiškumui mainais už pavojus ir piktadarius gatvėse tarp galėjusių negimti net išverstaskūriškai katalikiškuose kraštuose. Ir teisė būti nesvarbiu pavirtusi taip trokštama malone.

Paklausiau vz investuotojo, kaip suprantu gana sėkmingo, postringavimų apie kaupimą pensijai. Viskas būtų nieko, bet pasiekus mintį apie 3500 ir didesnę pensiją nieko napasakoma apie amžių. Man tai kritinė vieta. Net jei Lietuvoje pensijai reikia sulaukti 65, tai vos labiau džiugina nei Europos šalyse paplitę 67 metai. Ką žmogau veiksi su tais tūkstančiais sulaukęs tokio amžiaus? Tavo vaikai užaugę, tavo draugai turi savo šeimas, ir jei esi sveikas tai ar kiti tokie pat pajėgūs? Veiklų ratas itin sparčiai mažėja senstat. Išimčių yra, bet dauguma jau nei į kalnus lips, nei buriuos nei leisis į kitokias avantiūras. Sakyčiau pamirštama kam tą pensiją Bismarkas išgalvojo. Berods ji buvo paskaičiuota pragyvenimui metams dviems iki žmogaus mirties. Tai skaičiai seniai pabėgo, gyvename ilgiau, bet vistiek džiaugsmo būtent iš pinigų atsiradus daug laisvo laiko nepadaugėjo. Mano gyvi tėvai, uošviai, amžiaus vidurkis virš 80 metų. Nemačiau net prieš dešimtmetį juose gebėjimo užsiimti kokia nors aktyvia veikla. Sveikata, ne norai kalti. O sveikiausias, ir vikriausias iš jų mano tėvas, kuris vis dar rūko ir išgeria. Kiti neturėję žalingų įpročių seniai ant tablečių sėdi. Tai statistini žmogau, ar verta laukti didelės pensijos sukakus pensinio amžiaus? Gal pasitenkinki mažu, bet dešimtmečiu anksčiau? Visuose rožiniuose straipsniuose apie kaupimą ir orią senatvę man kyšo kažin kokios valdiškos ir fondų ausys – mes pasuksime jūsų didelius pinigus kuo ilgiau, nes net ir mažas valdymo mokestis nuo didelių sumų gerai, o valstybei užtikrinamas fondų stabilumas, juk neišmokėta pensija ir paprasti anuitetai nepaveldimi. Valstybei gerai, bet ar gerai pensininkui? Ne finansine prasme.