laisvo gyvenimo sprendimas

Pajamos nuo metų pradžios 53138 eur, išlaidos 14148 eur. Investavau tik truputį į trečią pensijų pakopą. Dažniausiai gyvenau lyg sraigė savo kiaute. Nors buvo išimčių. Vykau į Alpes. Atsirado nemokamų progų, buvo norinčiųjų tai kodėl ne. Grįždamas pasipildžiau pigaus alkoholio atsargas Vokietijoje. Nors ir jie komunizmą stato, ir pagal imigrantų kiekius gatvėse atrodo – jiems pavyko. Dalis visuomenės puikiai jaučiasi gyvendama kitų sąskaita. Mokesčių tokia, eksperimentui reikia daug, bet alkoholio nebrangina kaip mūsuose. Ar jiems tai jautri tema? Pedantiškai pasikeičiau padangas, o žiemos nė ženklo, namuose šildo vienas radiatorius, bet temperatūra laikosi virš 21C. Nesijaučiu labai smagiai, trūksta veiksmo, gal rudeninė depresija, kai maža saulės ir šilumos? Knygos padeda, bet geras oras padėtų labiau. Indeksai kyla, o atsargiųjų prognozės nesipildo. Pagal savo planą dar turiu įmesti į trečią pakopą virš 6 tūkstančių. Momento paieška jaukia net žinantį, kiek tai beprasmiška. Šiaip bukai automatu dalis nueina, bet viršplaninius sukišu rankomis. Tai ir kelia įvairias mintis. Keisčiausia, kad neįsivaizduoju, kaip atrodys momentas kai pradėsiu imti, o ne dėti.

Apgalvojau Stoic komentaro dalį “paramos–pašalpų aparatas yra ne kas kita, kaip vienas iš Vakarų civilizacijos stebuklų”. Sutinku, tik jis yra visai išsigimęs. Sakyčiau jis egzistavo kaip labdara ir iki kairuoliškų idėjų iškilimo pasaulyje. O jų mažesnis veiksmingumas tiesiogiai susijęs tik su iki žaliosios revoliucijos buvusiu pastoviu maisto trūkumu, ir jokių Maslow piramidžių išradinėti dar nereikėjo. Kai per šimtą metų labiausiai pažangiose šalyse žemės ūkyje užimtųjų dalis dėl augančio našumo krito nuo 66% iki 1,7%, badas išnyko, bet proceso metu pirma daug greičiau augo gyventojų skaičius, leidęs išbujoti nesveikoms idėjoms. Tik jų taikymo dėka nekariaujančiose šalyse buvo nužudyta virš 100 milijonų žmonių vardan “lygybės ir klestėjimo”. Radikaliai sukairėjusi visuomenė atėmė paramos teikimo džiaugsmą ir perdavė jį apmokamiems biurokratams. Vietoj produkto ir paslaugos kūrimo šie “specialistai” pasisavina sau dalį perskirstomo pyrago “oraus” atlyginimo pavidalu, o buvęs paramos teikėjas tampa mokesčių mokėjimo prievolininku nebegalinčiu įtakoti savo paramos krypties. Dalis balansavusiųjų ant paramos gavėjo ribos neišvengiamai jais tapo, kai mokesčiais buvo nuskurdinti. Ilgainiui prarado motyvaciją dirbti, rodė išmonę kaip susirinkti visas paramas ir pašalpas, jų vaikai tas savybes perėmė ir ištobulino. Atsirado interneto šaltiniai, mokantys kaip pasinaudoti visomis socialinėmis paramomis. Galiausiai tai tapo darbu. Skurdo spąstai tai socialinių išmokų paradoksas: jei žmogus pradeda dirbti, bet jo pajamos vos viršija ribą, jis netenka pašalpų ir iš viso gauna mažiau pinigų – todėl „neverta“ dirbti. Taip einama ieškoti ligų o ne darbo, kad neprarasti pajamų. Vis dar gajūs kraštutiniai kairieji stuma 4 dienų darbo savaitės idėjas, kai kuriose šalyse ir oficialiai draudžiama dirbti ilgiau nei kažkiek valandų. Bet žmonės juk skirtingi, vieni ilgiau miega, kiti trumpiau, vienas pavargsta greičiau nei kitas. Pamenu savo senelių pasakojimus apie sovietinius ribojimus, kiek žmogui galima auginti vištų ar karvių. Ir tuo pačiu šalis stengėsi pavyti ir aplenkti supuvusį kapitalizmą. Dabar ta šalis istorijos šiukšlyne, o su tuo nesusidūrę Europos kairieji lipa ant to pačio grėblio. Šalys, nereguliuojančios darbo valandų trukmės pavys ir aplenks komunistuojančią Europą. Manau, kad visos socialdemokratinės idėjos nuves šalis į bankrotą ir degradaciją, visuomenės persikraus, gal ir ne pačiu taikiausiu būdu, ir grįš prie laisvos rinkos modelio, su mažesniu reguliavimu. Laisva valia yra kurianti jėga.

Ar gyvenimas nuo industrinės revoliucijos pradžios smarkiai pagerėjo? Prabėgo grubiai ketvirtis tūkstantmečio, skirtumai tarp turtingųjų ir skurdžių labai pasikeitė. Senieji turtuoliai buvo žemių savininkai, iš esmės nedirbę jokių darbų, jie – laisvalaikio klasė pasak sociologo Thorstein Veblen. Dabartiniai dirba daug daugiau nei vidutiniokai. Ir išlaiko visą besiplečiančią “gerovės” valstybę. Atmetus 0,01% pačių turtingiausiųjų, likusieji pluša už “du”. Tai ne iš piršto laužta – vidurinė ir aukštesnioji klasė (pvz. teisininkai, finansininkai, gydytojai) neretai dirba labai daug (50–60 val./sav.) , kai apatinis sluoksnis prisitaikė ir išmoko siurbti socialinės pagalbos pinigus. Suprantama, kad viską kažkas apmoka, ir jas apmoka turtingieji, bet ne tie 0,01%, Prieš 100 metų dauguma skurdžių (ypač miestų darbininkai) gyveno be socialinio draudimo, be sveikatos apsaugos ir be būsto paramos. Ir daug dirbo dėl duonos kąsnio.  Šiandien daugelyje šalių (pvz. Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijoje, Nyderlanduose): Yra minimali socialinė pašalpa arba bazinės pajamos, būsto subsidijos, socialiniai butai, nemokamas arba labai pigus maistas per socialines programas ar maisto bankus, nemokama sveikatos priežiūra ir švietimas, minimalus atlyginimas virš skurdo ribos. Ta apatinė dalis auga išmokdama vis geriau įsisavinti kitų pinigus. O ką iš to turime visi? Beveik sustojusį ekonomikos augimą, ypač, jei lyginsimės su Kinija, kuri beveik jokių socialinių garantijų daugumai neteikia. Ir nenumaldomai augančias “gerovės” valstybių skolas. Net kariaujančios ir diktatoriaus valdomos Rusijos skola skirtingais vertinimais siekia 15-20% BVP. Panašu, kad pakariauti jie dar turi už ką, kai pas mus ginklai konkuruoja su socialinėmis išaidomis. Ir laimi ne ginklai. Komunizmo statybomis jau nieko nesuviliosi, bet tikinčiųjų “teisingu” socializmu dar daug. Nors visi skaičiai rodo, kad tai degradacija, tik lėta. Save priskiriu prie “kitų” ir vienintelis mano būdas kovoti su siurbėjais – nedirbti nieko. Negausiu aš, bet ir kitiems nugaros nelenksiu. Iš nedirbančiųjų nieko neatima. Ir manau ne aš vienas suprantu – uždirbsi daugiau, minia pareikalaus daugiau. Pasirodo, net skruzdėlynuose galioja Pareto taisyklė – didžiąją dalį jų pastato iki 20% individų. Nenoriu būti tarp tų 20%. Ilsėtis, bimbinėti, filosofuoti noriu ir aš. O kuo plačiau sklinda tokia neigiama darbui nuotaika, tuo mažiau ir auga mūsų ekonomikos. Kartu man baugu įsivaizduoti kaip šitas vakarėlis baigsis.

Devynių mėnesių pajamos 49699 eur, išlaidos 12689 eur. Turiu antrus pabėgimo į šiltus kraštus bilietus žiemai. Niekur neinvestavau, laukiu ženklo. Nors aplink jų daug. Skaitau ir klausau visokiausių guru. Stebina, kiek daug kairuolių privisę, o šalių žiniasklaidos totaliai kairiuoliškos, Trampo politika geriausiu atveju centristiška, nesibodinti didžiulio biudžeto deficito, nors taupesnė nei demokratų, bet visų sistemingai vadinama dešiniąja arba kraštutine dešiniąja. Žmonėms smegenis išplaunanti žiniasklaida pasirūpina, kad jie net nesidomėtų istorine ideologijų kilme. Manau savo aplinkoje labai sunku rasti adekvatų žmogų, neužkrėstą socialistinėm filosofijom. Gajus mitas, kad valstybė turi rūpintis visais ir visur. Bet šiuolaikiniai mokesčiai yra to atspindys – mokame vis daugiau, gauname vis mažiau, nes “geradarių” biurokratų darbo kaina ir dalis visame “darbe” vis didėja. Tada kyla “genialios” mintys, kad NT mokesčiai pažabos NT kainų kilimą, nors pasigilinę pamatytų – žemiausios NT kainos tose JAV valstijose, kur mažiausiai biurokratinio reguliavimo, įprastai tai respublikoniškos valstijos. Mes išlaikome pūvančią sistemą, kuri save pristatinėja kaip žydinčią. Turime kaupti pensijai, savo juodai dienai, net gyvendami šalia gerovės valstybės lozungų. Realybė toli nuo socialistinių utopijų. Kaip užaugęs tokioje stebiuosi niekada joje nebuvusio jaunimo tikėjimu, kad reikia kelti mokesčius turtingesniems. Turtingiausieji, lyg didžiausi medžiai girioje ar Amazonės džiunglių monstrai riešutmedžiai. Jų nedaug, bet jie ekosistemos karkasas, teikiantis pavėsį ir prieglobstį kitiems. Jie auga ir miršta kaip ir visa kita pasaulyje, o jų išnaikinimas duoda daugiau saulės likusiems, kurie jos net neprašė ir todėl žūsta praradę šešėlį. Taupieji leidžia egzistuoti išlaidiesims. Kiekvienas bankas turi indėlininkus, kiekviena korporacija akcininkus. Utopinių lygybės bendruomenių istorija mena 17 amžių, deja nė viena neišsilaikė ilgiau trejų metų. Žmonės linkę stengtis dėl savęs ir savo palikuonių, ir tik sukaupę neproporcingai daug, būdami brandžiame amžiuje pradeda skirti turtą visuomeniniams projektams – steigia fondus, bibliotekas, rūpinasi sritimis, stokojančiomis komercinio stimulo. Tai puikus pavyzdys, kad nereikia brangaus biurokratinio aparato ir didelių mokesčių, kuriant ką nors naudingo visiems. Europa, ypač vakarinė jos dalis vis giliau grimzta į chaosą. Kažkada sveikais laikyti 3% valstybių deficitai liko tik prisiminimais, o 6% realybė dar neatvėsino karštų galvų. Investuotojas retai uždirba daugiau nei infliacija, tokioje aplinkoje neprarasti kapitalo jau savaime pasiekimas.

Aštuonių mėnesių pajamos 45986 eur, išlaidos 11558 eur, turimo turto vertė 827000 eur. Tikriausiai neverta sekti pajamų, turto rodiklis svarbesnis. Kai tau trisdešimt tu negalvoji apie pensiją, ligas ir mirtį, kai tau penkiasdešimt negalvoji apie pasaulio užkariavimą. Manau Jungas apie visus gyvenimo dešimtmečius parašė teisingai. Bent jau praeitus metus vertinu panašiai. Net tik iš antraščių stebėdamas karjeras suprantu, kad viskas ką turi yra viskas ką turėsi – amžius susikurti gerovei, lyg vaisių brandinimas – ne ant visų medžių vienodai gausiai užauga. Ir neprivalgei – neprilaižysi. Svarbu sugebėti tai primti be pavydo ir maišto. Gyvenk savo ir sau. Bet jei televizorius formuos jausmus, tai neabejotinai dauguma jausis amžini gyvenimo šventės stebėtojai, kuri kažkur šalia. Atsisukti į save sunku, daug lengviau kritinį vertinimą nukelti į rytoj ir vėl rytoj. Baisu, jei senkant jėgoms net stogas virš galvos neįsigytas, jei skolų eilutė daug ilgesnė nei mėnesinių pajamų, o vaikai kaulija vis didesnių sumų. Proletarai išnyko, bet mąstymas ne – rūpintis ateitimi raginanti visuomenės dalis yra blogis bandantis apvogti. Priešai aplink. Ir rezultatas – valdžia, kokios lyg ir nerinkome.

Septynių mėnesių pajamos 41824 eur, išlaidos 10781 eur. Labai menkai pirkau trečios pakopos, kažkiek pasiėmiau vietinių akcijų – Telia ir Igničio. Savy grįžta vis mažiau, nors vis mažiau ir lieka, procesas užtruks. Praleidau dvi savaites pietų Europoje. Gėriau vyną, maudžiausi, tinginiavau. Gera turėti daug laivo laiko, man tai svarbiausia finansinės nepriklausomybės dovana, net jei ta nepriklausomybė kukli. Lyg niekur nesišlaistau, o gale metų vis tuos pačius tris mėnesius būnu praleidęs ne Lietuvoje. Nelabai pavyktų šlaistytis po interneto neturintį pasaulį, jei reikėtų dirbti net ir nuotoliu. Būti nepasiekiamam irgi privilegija. Stebiu vis daugiau dešniųjų pakraipos youtube video, seniau tokių tiesiog nebuvo, tikriausiai kairuoliška cenzūra išravėdavo arba neiškeldavo į viršų tokių filmukų. O gal, viliuosi, žmonės bunda iš socialistinės komos? Kuriantiems ir dirbantiems bėgant arba slepiant pajamas, vis sunkiau bus dosniai remti pašalpų imigrantus ir vietinius simuliantus. Vis daugiau susivoks,kad ne marsiečiai apmoka kitų gerovės sąskaitas. Ir kad savo norų remti varguolius negali statyti plėšiant turtingesnius. Nori statyti socializmą – statyk, tik be manęs. Gerovės visiems siekimas žlugdo visų šalių biudžetus, tik niekas nenori galvoti kas bus po to. Skola taps neaptarnaujama. O kas skolų davėjai? Pensijų fondai? Neatiduosime skolų? Ar spausdinsime pinigus? Nėra atsakymų ir privalantys į juos atsakyti visada išsisukinėja. O Trampas surizikavo kariauti ekonominį karą prieš visą pasaulį, bent mums taip teigė žiniasklaida. O pasiekęs sau naudingų susitarimų su visais pagrindiniais prekybos partneriais jau atrodo laimėjęs. Invsticijų srautas į JAV nenutrūks. Tikriausiai sp500 dar kils. Ar jau turėčiau pirkti JAV indeksą?

Mėnuo gyvenant atskirai nuo žmonos – ji namuose aš kalnuose. Bendros išlaidos per mėnesį tik 1263 eur. Nuo metų pradžios išlaidos 9187 eur, pajamos 38009 eur. Jokių keistesnių judesių su pinigais nedariau – dalį įmečiau į 3 pakopą, dar bent 29000 laikau sąskaitose ir grynais. Paskaičivau su chatgpt kiek žmogui liktų po 35 metų darbo, jei pensijoje gyventų nuo 60 iki 90 metų, išleistų 75% buvusių išlaidų (pvz uždirbdavo 1000, sutaupydavo 200, tai pensijoje išlaidos 800*0,75=600 eur) kai taupoma po 10%, 20% ir 40% nuo gaunamo atlyginimo o likusi pravalgoma. Investicijų grąža procentu mažesnė nei pasaulinio indekso grąža. Atlyginimo ar pajamų metinis augimas lygus infliacijai. Prie 10% taupymo bankrotas jau sulaukus 77 metų. Prie 20% – saugus rezervas, prie 40% – labai stiprus finansinis pagrindas. 90 metų trukmė pasirinkta irgi pagal chatgpt atsakymą į klausimą kiek gyvens dabartiniai 65 metų sulaukę – “Aukštesnio socialinio sluoksnio žmonės – t. y. geriau išsilavinę, aukštesnių pajamų, turintys mažiau rizikingo elgesio, geresnę sveikatos priežiūros prieigą – gyvena 3–7 metais ilgiau už žemesnio sluoksnio žmones “. Tai atitinka 85–90 metus vyrams
87–92 metus moterims. Sakyčiau, esu saugus.

Tik saldžiam gyvenimui pristinga druskos. Miegu kažkur 4300 metrų aukštyje, “apartamentuose” už 300 rupijų su nuosavu tuoletu ir mėlyna plastmasine statine vandens su ąsotėliu visoms dušo ir praustuvo funkcijoms atlikti. Kažkur jau bruzda žmonės, surentę šias pagalių, armatūros ir skiaučių agroplėvelės pašiūres – namus – restoranus – prekybos taškus viename. Už 100 rupijų parduos prašalaičiui lėkštę ryžių užpiltų šaukštu lęšių ir šaukštu kepintų daržovių. Ko jie čia bastosi. Tarp daugelio taip pat pavargusių vairuotojų ir darbininkų atėjūnai įneša savo dalį karčių pašiūrės savininkei. Ji neklausia ko ieškai, iš kur ir kur keliauji. Nuobodžiauja visko turintys per daug. Ir aš tarp jų, vis pristingantis druskos. Stebiu tuos nuvargusius žmones, per savo laiką neužgyvensiančius net menkos vakariečio lyg duotybės suvokiamos dalies.

Penkių mėnesių šeimos pajamos 31612 eur, išlaidos 7924 eur, mėnesio išlaidos tik 1015 eur. Labai gerai. Nesijaučiu skurdžiumi. Tokia mintis kilo sutikus daugiau nei ketvirtį amžiaus nematytą pažįstamą. Buvo pusmetis bendrų projektų. Žmogus pradirbo visą gyvenimą vienoje įmonėje direktoriumi. Vadovavo 10 – 20 darbuotojų komandai. Dabar ištiktas kažkokios nevilties. Nors užgyveno didelį butą senamiestyje ir išpuoselėjo sodybą gimtinėje, o ateičiai teigia prikaupęs akcijomis arti milijono. Kankinamas baimės, kad va, nėra darbo, kaip gyventi. Atrodė lyg pasijautęs finansiškai neužtikrintas. Bandžiau priešpastatyti save – niekur nesivaidenatį, befeisbukinį, marių laiko užmušinėtoją. Tik, atrodo, atvejis dažnas, – asilo, gyvenimą praleidusio sukant vandens ratą ir tapusio laisvu. Nėra kur dėti laisvės. Ji lyg ledas – kaupiasi metų metais ledynuose, naudota tik atostogų mėnesiais ir staiga užgriuvo lavina. Katastrofa. Gyventi be įsigraužusios rutinos akimirksniu yra nepakeliama. Gal nesuklydau pasirinkdamas lėtėjantį dalyvavim versle, sugebėjau palaipsniui įsisavinti augančią pasirinkimo laisvę. Tokių “ką veikti” mačiau ne viename tekste apie finansinę laisvę. Mano šio mėnesio bėdos kitokios – susikaupęs srautas neinvestuotų pinigų. Nors dar rudenį buvau veik perdžiūvęs, dabar net apmokėjęs automobilį, vis dar turiu maždaug 24 tūkstančius nedirbančių pinigų. Po vienodą gabalėlį dedu į trečią pakopą, bet tai per lėtas būdas, o vienu mauku pervesti nenoriu. Taip neryžtingai tempiu bet kokį sprendimą. Paprastai kažkuriuo momentu įvyksta lyg nušvitimas – padaryti kažką, ir kelių klavišų paspaudimu atsikratau balasto. Bent tokių sprendimų prisimenu ne vieną. Greičiausiai pasikartos vėl.

Ar nėra prieštaravimų tarp mano prasiveržiančios užuojautos žmonėms ir pasisakymų prieš gerovės valstybę? Man pačiam ne. Asmeninė atsakomybė už savo veiksmus visai nedera su parametrine pagalba, teikiama valstybės vardu, kuri būdama brangi, dažnai netaikli, neatranki ir nelanksti. Už identiškų parametrų slepiasi skirtingi motyvai. Vieni remiamieji gali tikrai būti intelektualiai neįgalūs užsidirbti, bet jų viešai prieinami turto duomenys sutaps su sąmoningai siekiančiais atitikti tokius pat parametrus labai išprususiais sistemos išnaudotojais. O atskirti vienus nuo kitų gali būti labai pigu šalia gyvenentiems bendruomenės nariams. Nors tai labiau intuityvus atrinkimas, bet labai pigus ir greitas. Gerovės valstybė besitraukiančioje ir senėjančioje visuomenėje matematiškai neįmanoma, tai nenumaldomai brangstanti utopija. Bendras mokesčių lygis visose tokiose sistemose užprogramuotas augti, nes kad ir kaip kažkas norėtų, visi nebus balti ir pūkuoti bei sąžiningi. Neuždirbti pinigai, dažniau įvardijami kaip bazinės pajamos, tariamai puiki dirva savęs ieškojimui, pasitinka mus augančia veltėdyste, benamyste, narkomanija ir valkatavimu. Ne veltui didžiasia benamių koncentracija yra Kalifornijoje. Balandžai dergia, ten kur lesinami. Visuotinėmis bazinėmis pajamomis gydyti skurdą, tai lyg vienu vaistu gydyti onkologines ligas. Laimei, gydytojai atrado taikinių terapiją, veiksmingesnę ir mažiau kenksmingą. Tad kodėl tuo pačiu nesivadovauti visuomenės gydyme? Visi mes esame nuomonių įkaitai ir kartu jų formuotojai – kartu gyvenantys grynieji mokesčių mokėtojai ir perskirstytojai, veikiantys valstybės vardu. Dauguma prigimtinai savanaudžiai, pirmiausia pasirūpinantys savimi ir savo šeima, tad kodėl turėtume labiau tikėti perskirstytojais nei likusiais? Kaip reklamos taikosi į žmonių baimes, nesaugumą, godumą, taip ir perskistytojų sluoksniui naudinga mumyse žadinti atjautą, kad lengava ranka sutiktumėme su didesne valstybės role mūsų gyvenime, nustumdami asmeninę atsakomybę už kolektyvinės.