20230315

Kartais gaunu lyg ir pastabų, kodėl nedirbu, kodėl nesistengiu turėti daugiau. Kodėl taip anksti elgiuosi lyg pensininkas. Juk tau dar nėra penkiesdešimties. Tu gali. Neįsitikinęs. Net jei galiu – nenoriu. Ar tiek daug džiaugsmo belieka tapus pensininku sulaukus 65? Ar tikrai visi turi tikslą dirbti? Veikla nelygu darbas. O veikti reikia laiko. Laiko sau. Atikelti ryte ir prasieiti paupiu, ramiai išgerti kavos, negalvojant apie degančius darbus. Susikaupti nueiti į biblioteką, perskaityti kelis puslapius. Sako, kad maniežo arklys net ir laisvėje eina ratu. Sulaužyta arklio tapatybė. Kasdieniai darbai sulaužo ir žmones. Man visada svarbiau uždarbis nei darbas ir galimybė elgtis kiek įmanoma laisviau, nei turėti daugiau. Bet daiktai irgi dar kokie pančiai. Žmonės jais pradeda rūpintis labiau nei savimi, skiria laiko jų apsaugai ir priežiūrai. Atkreipiu dėmesį į begales buitinės chemijos – valyti tokiems ar kitokiems paviršiams, riebalams ar automobiliams, tekstilei ir t.t. Marketingas ir mūsų laikas, laikas sau arba daiktams. Ar verti daiktai mūsų laiko Žemėje? Dirbti, pirkti, mirti? Ne pirmas tai pastebėjau, dar Biblija apie tai byloja iš tūkstantmečių glūdumos. Bet be pinigų laisvė irgi menka, anokia laimė, jei kasdieną turi galvoti iš kur gauti kąsnį ir kur susirasti stogą virš galvos. Ilgalaikis būtinųjų poreikių patenkinimas atveria plačius tinginiavimo ir buvimo savimi ir pagal save horizontus. Daiktų pramonė reklamos pagalba vis rūpinasi sukurti mums ko nors trūkumą, idant norėtume pirkti, vartoti, išbandyti. Nieko nestingantys žmonės dabartinės ekonomikos priešai. Esu labai blogas – man nieko netrūksta.