laisvo gyvenimo sprendimas

Aštuonių mėnesių pajamos 45986 eur, išlaidos 11558 eur, turimo turto vertė 827000 eur. Tikriausiai neverta sekti pajamų, turto rodiklis svarbesnis. Kai tau trisdešimt tu negalvoji apie pensiją, ligas ir mirtį, kai tau penkiasdešimt negalvoji apie pasaulio užkariavimą. Manau Jungas apie visus gyvenimo dešimtmečius parašė teisingai. Bent jau praeitus metus vertinu panašiai. Net tik iš antraščių stebėdamas karjeras suprantu, kad viskas ką turi yra viskas ką turėsi – amžius susikurti gerovei, lyg vaisių brandinimas – ne ant visų medžių vienodai gausiai užauga. Ir neprivalgei – neprilaižysi. Svarbu sugebėti tai primti be pavydo ir maišto. Gyvenk savo ir sau. Bet jei televizorius formuos jausmus, tai neabejotinai dauguma jausis amžini gyvenimo šventės stebėtojai, kuri kažkur šalia. Atsisukti į save sunku, daug lengviau kritinį vertinimą nukelti į rytoj ir vėl rytoj. Baisu, jei senkant jėgoms net stogas virš galvos neįsigytas, jei skolų eilutė daug ilgesnė nei mėnesinių pajamų, o vaikai kaulija vis didesnių sumų. Proletarai išnyko, bet mąstymas ne – rūpintis ateitimi raginanti visuomenės dalis yra blogis bandantis apvogti. Priešai aplink. Ir rezultatas – valdžia, kokios lyg ir nerinkome.

Septynių mėnesių pajamos 41824 eur, išlaidos 10781 eur. Labai menkai pirkau trečios pakopos, kažkiek pasiėmiau vietinių akcijų – Telia ir Igničio. Savy grįžta vis mažiau, nors vis mažiau ir lieka, procesas užtruks. Praleidau dvi savaites pietų Europoje. Gėriau vyną, maudžiausi, tinginiavau. Gera turėti daug laivo laiko, man tai svarbiausia finansinės nepriklausomybės dovana, net jei ta nepriklausomybė kukli. Lyg niekur nesišlaistau, o gale metų vis tuos pačius tris mėnesius būnu praleidęs ne Lietuvoje. Nelabai pavyktų šlaistytis po interneto neturintį pasaulį, jei reikėtų dirbti net ir nuotoliu. Būti nepasiekiamam irgi privilegija. Stebiu vis daugiau dešniųjų pakraipos youtube video, seniau tokių tiesiog nebuvo, tikriausiai kairuoliška cenzūra išravėdavo arba neiškeldavo į viršų tokių filmukų. O gal, viliuosi, žmonės bunda iš socialistinės komos? Kuriantiems ir dirbantiems bėgant arba slepiant pajamas, vis sunkiau bus dosniai remti pašalpų imigrantus ir vietinius simuliantus. Vis daugiau susivoks,kad ne marsiečiai apmoka kitų gerovės sąskaitas. Ir kad savo norų remti varguolius negali statyti plėšiant turtingesnius. Nori statyti socializmą – statyk, tik be manęs. Gerovės visiems siekimas žlugdo visų šalių biudžetus, tik niekas nenori galvoti kas bus po to. Skola taps neaptarnaujama. O kas skolų davėjai? Pensijų fondai? Neatiduosime skolų? Ar spausdinsime pinigus? Nėra atsakymų ir privalantys į juos atsakyti visada išsisukinėja. O Trampas surizikavo kariauti ekonominį karą prieš visą pasaulį, bent mums taip teigė žiniasklaida. O pasiekęs sau naudingų susitarimų su visais pagrindiniais prekybos partneriais jau atrodo laimėjęs. Invsticijų srautas į JAV nenutrūks. Tikriausiai sp500 dar kils. Ar jau turėčiau pirkti JAV indeksą?

Mėnuo gyvenant atskirai nuo žmonos – ji namuose aš kalnuose. Bendros išlaidos per mėnesį tik 1263 eur. Nuo metų pradžios išlaidos 9187 eur, pajamos 38009 eur. Jokių keistesnių judesių su pinigais nedariau – dalį įmečiau į 3 pakopą, dar bent 29000 laikau sąskaitose ir grynais. Paskaičivau su chatgpt kiek žmogui liktų po 35 metų darbo, jei pensijoje gyventų nuo 60 iki 90 metų, išleistų 75% buvusių išlaidų (pvz uždirbdavo 1000, sutaupydavo 200, tai pensijoje išlaidos 800*0,75=600 eur) kai taupoma po 10%, 20% ir 40% nuo gaunamo atlyginimo o likusi pravalgoma. Investicijų grąža procentu mažesnė nei pasaulinio indekso grąža. Atlyginimo ar pajamų metinis augimas lygus infliacijai. Prie 10% taupymo bankrotas jau sulaukus 77 metų. Prie 20% – saugus rezervas, prie 40% – labai stiprus finansinis pagrindas. 90 metų trukmė pasirinkta irgi pagal chatgpt atsakymą į klausimą kiek gyvens dabartiniai 65 metų sulaukę – “Aukštesnio socialinio sluoksnio žmonės – t. y. geriau išsilavinę, aukštesnių pajamų, turintys mažiau rizikingo elgesio, geresnę sveikatos priežiūros prieigą – gyvena 3–7 metais ilgiau už žemesnio sluoksnio žmones “. Tai atitinka 85–90 metus vyrams
87–92 metus moterims. Sakyčiau, esu saugus.

Tik saldžiam gyvenimui pristinga druskos. Miegu kažkur 4300 metrų aukštyje, “apartamentuose” už 300 rupijų su nuosavu tuoletu ir mėlyna plastmasine statine vandens su ąsotėliu visoms dušo ir praustuvo funkcijoms atlikti. Kažkur jau bruzda žmonės, surentę šias pagalių, armatūros ir skiaučių agroplėvelės pašiūres – namus – restoranus – prekybos taškus viename. Už 100 rupijų parduos prašalaičiui lėkštę ryžių užpiltų šaukštu lęšių ir šaukštu kepintų daržovių. Ko jie čia bastosi. Tarp daugelio taip pat pavargusių vairuotojų ir darbininkų atėjūnai įneša savo dalį karčių pašiūrės savininkei. Ji neklausia ko ieškai, iš kur ir kur keliauji. Nuobodžiauja visko turintys per daug. Ir aš tarp jų, vis pristingantis druskos. Stebiu tuos nuvargusius žmones, per savo laiką neužgyvensiančius net menkos vakariečio lyg duotybės suvokiamos dalies.

Penkių mėnesių šeimos pajamos 31612 eur, išlaidos 7924 eur, mėnesio išlaidos tik 1015 eur. Labai gerai. Nesijaučiu skurdžiumi. Tokia mintis kilo sutikus daugiau nei ketvirtį amžiaus nematytą pažįstamą. Buvo pusmetis bendrų projektų. Žmogus pradirbo visą gyvenimą vienoje įmonėje direktoriumi. Vadovavo 10 – 20 darbuotojų komandai. Dabar ištiktas kažkokios nevilties. Nors užgyveno didelį butą senamiestyje ir išpuoselėjo sodybą gimtinėje, o ateičiai teigia prikaupęs akcijomis arti milijono. Kankinamas baimės, kad va, nėra darbo, kaip gyventi. Atrodė lyg pasijautęs finansiškai neužtikrintas. Bandžiau priešpastatyti save – niekur nesivaidenatį, befeisbukinį, marių laiko užmušinėtoją. Tik, atrodo, atvejis dažnas, – asilo, gyvenimą praleidusio sukant vandens ratą ir tapusio laisvu. Nėra kur dėti laisvės. Ji lyg ledas – kaupiasi metų metais ledynuose, naudota tik atostogų mėnesiais ir staiga užgriuvo lavina. Katastrofa. Gyventi be įsigraužusios rutinos akimirksniu yra nepakeliama. Gal nesuklydau pasirinkdamas lėtėjantį dalyvavim versle, sugebėjau palaipsniui įsisavinti augančią pasirinkimo laisvę. Tokių “ką veikti” mačiau ne viename tekste apie finansinę laisvę. Mano šio mėnesio bėdos kitokios – susikaupęs srautas neinvestuotų pinigų. Nors dar rudenį buvau veik perdžiūvęs, dabar net apmokėjęs automobilį, vis dar turiu maždaug 24 tūkstančius nedirbančių pinigų. Po vienodą gabalėlį dedu į trečią pakopą, bet tai per lėtas būdas, o vienu mauku pervesti nenoriu. Taip neryžtingai tempiu bet kokį sprendimą. Paprastai kažkuriuo momentu įvyksta lyg nušvitimas – padaryti kažką, ir kelių klavišų paspaudimu atsikratau balasto. Bent tokių sprendimų prisimenu ne vieną. Greičiausiai pasikartos vėl.

Ar nėra prieštaravimų tarp mano prasiveržiančios užuojautos žmonėms ir pasisakymų prieš gerovės valstybę? Man pačiam ne. Asmeninė atsakomybė už savo veiksmus visai nedera su parametrine pagalba, teikiama valstybės vardu, kuri būdama brangi, dažnai netaikli, neatranki ir nelanksti. Už identiškų parametrų slepiasi skirtingi motyvai. Vieni remiamieji gali tikrai būti intelektualiai neįgalūs užsidirbti, bet jų viešai prieinami turto duomenys sutaps su sąmoningai siekiančiais atitikti tokius pat parametrus labai išprususiais sistemos išnaudotojais. O atskirti vienus nuo kitų gali būti labai pigu šalia gyvenentiems bendruomenės nariams. Nors tai labiau intuityvus atrinkimas, bet labai pigus ir greitas. Gerovės valstybė besitraukiančioje ir senėjančioje visuomenėje matematiškai neįmanoma, tai nenumaldomai brangstanti utopija. Bendras mokesčių lygis visose tokiose sistemose užprogramuotas augti, nes kad ir kaip kažkas norėtų, visi nebus balti ir pūkuoti bei sąžiningi. Neuždirbti pinigai, dažniau įvardijami kaip bazinės pajamos, tariamai puiki dirva savęs ieškojimui, pasitinka mus augančia veltėdyste, benamyste, narkomanija ir valkatavimu. Ne veltui didžiasia benamių koncentracija yra Kalifornijoje. Balandžai dergia, ten kur lesinami. Visuotinėmis bazinėmis pajamomis gydyti skurdą, tai lyg vienu vaistu gydyti onkologines ligas. Laimei, gydytojai atrado taikinių terapiją, veiksmingesnę ir mažiau kenksmingą. Tad kodėl tuo pačiu nesivadovauti visuomenės gydyme? Visi mes esame nuomonių įkaitai ir kartu jų formuotojai – kartu gyvenantys grynieji mokesčių mokėtojai ir perskirstytojai, veikiantys valstybės vardu. Dauguma prigimtinai savanaudžiai, pirmiausia pasirūpinantys savimi ir savo šeima, tad kodėl turėtume labiau tikėti perskirstytojais nei likusiais? Kaip reklamos taikosi į žmonių baimes, nesaugumą, godumą, taip ir perskistytojų sluoksniui naudinga mumyse žadinti atjautą, kad lengava ranka sutiktumėme su didesne valstybės role mūsų gyvenime, nustumdami asmeninę atsakomybę už kolektyvinės.

Per keturi mėnesius pribyrėjo 23610 eur, išleista 6909 eur.  Kažkiek pasipildžiau  3 pakopos pensijų fondą, pirkau 2000 Telia akcijų. Įsigyjau naują Audi Q5, į išlaidas neįtraukiau, nes tai ilgo vartojimo prekė ir apskaitysiu kaip kitą ilgalaikį turtą. Viešoje statistikoje tokie automobiliai įvardijami kaip hibridai, nors man tai atrodo įprastas ekonomiškas dyzelliukas. Dokumentuose nurodoma dyzelinas / elektra. Labai daug dienų praleidau miškuose, man tai būdas dėlioti mintis, dar mankšta ir atsipalaidavimas. Vieta ramiai pagurkšnoti. Nukenčia skaitymas, bet geru oru metai iš metų knygas dedu šalin. Svarstau ar investicinė sąskaitą negalėtų tapti savotiškais spąstais – jei Seimas pakeistų mokesčio dydį, pvz į 20%, tai dešimtmečio sutaupymas dingtų – ar kas metus mokėsi 15% ir likutį investuosi, ar su investicine sąskaitą po 10 metų gausi “dovanų” 20% tarifą. Čia daugiau taikau skolinimui per platformas, nes dėl mokesčių akcijas pardavinėti ir atpirkinėti kas metus nėra patogu. Ar taip gali nutikti? Didesni mokesčiai aplinkinėse šalyse, o visoms valdžioms karštligiškai trūksta pinigų. Visokio plauko “gerovės” ir lygiavos pelkės nuolat susiurbia visas lėšas. Neužtenka net tiltams ir keliams, o dabar plačiai kalbama apie gynybos finansavimą. Visuomenė skyla į tipinius gavėjus, norinčius visus priversti mokėti daugiau ir savarankiškus asmenis, vengiančius mokesčių, jei tik įmanoma. Čia analogija su Europos Sąjunga – narės donorės nori mažinti įmokas, į biudžetą, narės gavėjos linkę jas didinti. Kaip šalis mes jau greitai būsime besipiktinančiųjų pusėje – kiek galima remti nevykėlius pietiečius, bet kaip visuomenė negebame atsikratyti valstybės kišimosi į visas gyvenimo sritis. O jei imtume žiniasklaidos portalų komentarus tai ten mintis – “kur žiūri valstybė” bujoja. Negebėjimas prisimti asmeninės atsakomybės už savo gyvenimą vis dar dominuoja.

Žmogus neišsipildęs, jei neturi tikslo didesnio už save. Kai materialiniai troškimai tėra žolė iki kulkšnių, tu neišsipildai. Daugumai paprasto namo įsigijimas virsta tuo tikslu, iki pat pensijos neįveikiamu. Ir nereikia sukti galvos. Bet jei pasisekė? Tas kasdienis bėgimas nuo savęs, net jei tai tik šalia esanti pelkė, miškas, laukas. Įrodymai tikslų paieškai. Rūpintis daugiau nei savimi, daugiau nei artimu savo. Gebėti besąlygiškai rūpintis kitais, kitokiais, pagelbėti, net jei tik pritariančiu žvilgsniu, padrąsinančiu mostu. Tik slenkstis, neįveikiamas savyje, sutrukdo pradėti. Negyventi sau. Taip paprasta nematyti kitų. Nežinoti. Negirdėti. Negalvoti. Negyventi išsipildymo. Vėl ten pat — apsikabinęs banko sąskaitą, tik atsikratęs daiktų. O reikia atsikratyti savęs tokio. Bet žaibas netrenkė, liga neužpuolė, žmona nepaliko. Be sukrėtimų. Eini toliau, sėdi į geldą, leki į girią, tūpi ant kelmo, geri godžiai, rimsti, apsvaigsti. Veža, sukasi, atrodo, galvoji. Girtėji. Lendi į palapinę. Šalta. Dabar gyveni — jauti skausmą, nepatogumą. Daugiau, godžiau. Naktinis troškulys, žvaigždės, basomis per šaltas samanas pataisų pievoje. Buvo koma? Atitrūkimas prie užgesusio laužo. Kad nebūtų gėda neatrastam ir neišsipildžiusiam.

Kai žmogų apvagia ar iš jo jėga reikalaujama pinigų, jis natūraliai reaguoja – su baime, pykčiu, neapykanta, bejėgiškumu. Tai akimirka, kai aiškiai suvokiama: vyksta prievarta. Tačiau dar ironiškesnis jausmas kyla tuomet, kai tą patį daro valstybė – prisidengdama gerovės, solidarumo ir visuomeninio gėrio šūkiais. Tuomet prievarta tampa įteisinta, moralizuota, įvilkta į politinių pažadų kostiumą.

Žmogus tokiame pasaulyje nebejaučia, kad dalyvauja sąžiningame kontrakte. Jis jaučiasi kaip resursas – nebe pilietis. Kai valdžia, išrinkta kairuoliškai nusiteikusios daugumos, ima vis gilyn bristi į redistribucijos pelkę, žmogaus laisvė ima trauktis. Orumas praranda stuburą, o pasirinkimo teisė – realią galią. Sistema jam sako: „mokėk“, bet neklausia – „ko tu nori?“

Kai nebėra nei orumo, nei pasirinkimo, belieka maištas. Ne atviras, bet tylus – atsisakymas. Žmogus ima trauktis iš oficialios darbo rinkos, dirba mažai arba neoficialiai, gyvena ant ribos, nes tai tampa vienintele forma išsaugoti savo vidinę autonomiją. Protestas tampa egzistenciniu sprendimu: tegul pagauna, tegul baudžia, bet siela liks neparsidavusi.

Tokia egzistencija – simptomas gilesnės problemos: sisteminio nuosmukio. Kai valstybė nebegina, o kontroliuoja; kai institucijos nebeskatina kurti, o verčia dalintis prievarta; kai gerovės valstybė ima veikti kaip represinis aparatas, žmogus natūraliai tampa pasyviu sistemos išsekinto kūrinio šešėliu.

Ir jei tai vadinama pažanga, tai žmogus turi teisę tyliai paklausti – ar ne laikas keisti kryptį, kol dar liko bent trupinys laisvės, kurio valstybė dar nespėjo apmokestinti?

Esu tinginys? Taip. Ar tai blogai? Ne. Mėgautis gyvenimu, šildytis saulutėje, nesidraskyti, daryti tik tiek kiek patinka ir pakanka. Imu nepadėjęs, pjaunu nesėjęs. Veidmainiškai pasiremdamas pateisinančiomis Biblijos eilutėmis žengiu per gyvenimą. Neprivalau niekam nieko įrodyti ir nesu nieko skolingas mistinei visuomenei. Pasaulis tiek sukairėjęs, kad formaliai vadinami dešinieji irgi neišsižada socialiniės paramos, lygiavos ir kito kairuoliško šūdo. Manyčiau, kad “gerovės” valstybių kūrėjai labiausiai prisideda prie tų šalių degradacijos. Nereikia baigti universitetų, kad būdamas apsukrus pradėtum išnaudoti sistemą. Jei uždirbdamas daugiau esi verčiamas daugiau duoti į bendrą katilą, nesunkiai susivoksi apsimesti remiamu varguoliu, kad galėtum daugiau semti ir mažiau įdėti. Žinoma, pavieniai žmonės net tokioje neįkvepiančioje aplinkoje sieks savo svajonių, taps gydytojais, mokslininkais, lakūnais ne dėl finansinių paskatų. Bet masėje net galintys jais tapti nematys prasmės dirbti aukštesnės kvalifikacijos darbus, iki kurių teks ilgai studijuoti, jei atlikdamas paprastus, greit įsisavinamus veiksmus gali uždirbti tik truputį mažiau. Arba įvaldytoje aukščiausioje mimikrijos formoje susiliesi su realiais socialiniais neįgudėliais ir semsi jiems tiekiamas gėrybes be sąžinės graužimo. Lygiava naikina aukštos kvalifikacijos specialistus, be kurių sudėtinga visuomenė negali funkcionuoti. Tinginystė ir mažėjanti bendra visuomenės kompetencija iškyla tos pačios mažiausiai išsilavinusios masės renkamų politikų stumiamos “atimk ir padalink”, “socialiai tesinga” politikos. Gamtoje silpnesieji žūsta, o kairuoliškame ” išsivysčiusių vakarų” žmonių pasaulyje jie pradeda spausti sveikuosius. Pasiduodantieji silpnina visą sistemą, nenuolankieji išvyksta į dar išlikusias sveiko proto salas, kuriose gali labiau sustiprėti. Vis tik dauguma prisitaiko, išvykti irgi reikia padidintų pastangų. Nusilpusios šalys tik lozungais priešinasi šalia klestinčiam blogiui – finansines galimybes seniai prarijo pašalpų – paramų sistemos, o kavlifikuotos armijos išsigimė į garbės paradų kuopas su išblizgintų dūdų orkestrais , pasitinkančiais “didžiausio susirūpinimo” pareiškėjus. Pasirašantys taisykles ir pagal jas gyvenantys visada pralaimi jas laužantiems. Nesu kovotojas ir pasaulio keisti nemėginsiu. Jis pats sugrius ir atsikurs kitoje formoje. Nužydėjo Roma, nužydės ir Europa. Samsara.