laisvo gyvenimo sprendimas

Daugeliui dirbančiųjų ir uždirbančiųjų keliones riboja laikas. Man seniai žinoma, kad laikas yra brangiausias resursas, neuždirbamas ir ribotas kiekvienam individualiai. Todėl leisti rinktis laiką o ne pinigus man logiškiausia. Kas nesutinka – staltiese kelelis. Butą pirkau dvidešimties su trupučiu, naują automobilį beveik trisdešimties. Susigalvojęs buvau – pirmiausiai turiu įsigyti brangiausius, sunkiai įperkamus daiktus, jei tik galiu, o namai yra vieni iš jų. O smulkmenas lengvai įpirksiu vėliau. Ir man tai pasiteisino. Jaučiausi labai laisvas kai neturėdamas nė trisdešimt penkerių turėjau viską ir neturėjau skolų. O dabar keliauju rinkdamasis  kur pigiausia iš kokių penkių norimų vietų sąrašo. Brangesnės gali atpigti kitąmet. Mano kelionėse nėra Egipto, Maldyvų ir Balio. Nėra saldžių apsiseilėjusiems išblizginto patogumo mėgėjams skirtų krypčių. Kompromisas su žmona – Kanarai žiemą. Nes komfortas neveža. Tik sunkumai suteikia kelionei skonį. Laiko joms irgi reikia nemažai. Dirbantiems tai nepasiekiama, nuotoliu irgi. Turi valdyti bent jau pusę savo laiko taip, kad galėtum gyventi be interneto mėnesį ar ilgiau ir niekas dėl to nenukentėtų. Teko kartą keliauti su žmogumi, kuris kas rytą lėkdavo kažkur prisijungti, stresavo neturėdamas interneto. Jis dar nebuvo laisvas, nors turėjo daug pinigų. Jis neturėjo laiko. Ir tuo pačiu buvo kliuviniu. Manau kiekvienas prisidėjęs pasyvių pajamų savo gyvenimui tik pasilengvindamas buitį dar netampa laisvas, jei nesugeba gyventi be kažkokios rutininės veiklos pinigams uždirbti. Man keisčiausi tie jau uždirbę daug, bet apnikti rūpesčių, kuriais dangstosi prieš kitus, bet tų rūpesčių jie patys nenori nusimesti, o ne todėl kad negali. Sutinku, kad kažkam ir darbas yra gyvenimo druska. Tik nereikėtų teisintis juo dėl laiko stokos kitoms veikloms. Atvirai prisipažinti – darbas mane veža – būtų šauniau. Neprivalo visi gyventi vienodai. Mano labai senas draugas, tikrai turtingas žmogus, niekada neatostogauja, vis kažką lipdo, kala, stato, remontuoja. Viską sau, viską savo rankomis, ne dėl pinigų. Tai veiklai jis leidžia savo pasyvias pajamas ir savo laiką. Nes kaip sako – o ką gi veikčiau? Taip, laisvas žmogus yra tada kai valdo savo laiką, kai laiką leidžia sau ir dėl savęs, o ne dėl duonos kąsnio.

Man labai nykios šventės yra Kalėdos ir Naujieji. Nebendraujantis asmuo nieko nesikviečia ir neitų kviečiamas. Va todėl visada išskrendu kažkur, kur žydras dangus ir vynas pigus. Man labai gerai su savimi, arba su žmona dviese patylėti. Vakarais pagurkšnoju, dienomis maudausi, vaikščioju, skaitau. Pats nuostabiausias dalykas svajotojui tinginiui – amžinai nedirbti. Savo laiku, dar bestudijuodamas pradėjau arti, o prekyba tai bendravimas, ne kompo maigymas. O tada labiausiai supratau, kad nemėgstu bendrauti. Tai visa ta darbinė veikla prisimenama kaip “reikia”, nes atsirado šeima, vaikas, butas. Ir ačiū aukščiausiems dievams, aš laisvas. Žinoma, jei išvešės vartotojiškumas, jokie pinigai nepadės pasijusti laisvu. Daiktai pririš ir nuskandins. Tad broli gerk vyną kol jaunas ir eik visur kol kojos neša! Jau turiu bilietus leisiančius pasiekti Karakorumo kalnus. Nors sutikti senųjų jakų augintojų vis sunkiau. Pradžioje kalnai pakeitė žmones, o pasikeitę žmonės pritaikė kalnus turistams. Ir viska senoji kultūra kūlversčiais į prarają. Pavasarinė išvyka gerai papijokauti Sakartvele irgi jau planuose. Kanaruose negaliu taip atsiplaiduoti kaip Sakartvele, ir pinigai tiek daug negali – taksi Kanaruose tikrai nevažinėju. Tik vynas vienodai pigus. Kitiems metams bilietų į Kanarus dar nenusipirkau, tačiau viešbutį jau rezervavau. Finansiškai metai baigėsi truputį geriau nei pernai ir dar geriau nei tikėjausi. Pajamos pasiekė 61376 eur, išlaidos 15748 eur. Bendra turto vertė 779610 eur. Šiais metais puoliau mesti į Goindeks. Atsiimti prieaugį be mokesčių man liko kiek mažiau nei 10 metų, dabartinė vertė fonde virš 20k eur. Manyčiau galutinai apsisprendžiau pasiskaitęs buliausanatomija su fondų palyginimais. Metų eigoje pakeičiau automobilį seną į ne tokį seną, vis dar dyzelį,  nes elektra nepradėjau tikėti, o JAV rikimų baigtis leidžia tikėtis geresnių iškastinio kuro kainų. Po kelerių paeiliui naujų automobilių laikinai pabus ne visai naujas, kol apsispęsiu ką pirkti. Yra mintis čiupti Audi Q5, kuris dabar reklamuojamas nuo 36800 eur, nors užmačiau jų pasiūlyme ir dar pigiau. Senas modelis – išpardavimas. Patrauklu. Tam tikslui turiu sukaupęs grynųjų. Mano buvusių automobilių sąrašas ilgas, ir visus pardaviau draugams arba iš jų pirkau. Gerų daiktų nereikia iškišinėti per skelbimus. Iš esmės ir keitimas įvyko susiklosčius aplinkybėms, kai kažkas atsikrato, ir kažkas pageidauja mano automobilio. Kainų skirtumą dalimis išmėčiau per mėnesius savo apskaitoje. Pėsčiomis nueita 1685,58 km, kas mano manymu per mažai ir netiesa – tikrai ne visada einu su matavimo prietaisais, o kalnuose ir prietaisai grybą pjauna. Nuvažiuota automobiliu kiek virš 19000 km. Taip prasisuko išgeriančio žygeivio ir tinginio metai. Vis dar kaip dainoje “je ne regrette rien”

Nenorintys dirbti labai smagiai ir dabar leidžia laiką. Jei žmogus optimistas tai kombinuoja pašalpas su kai ko nugvelbimu ir švilpaudamas kelia bokalą stipresnio alučio nepaleisdamas iš lūpų kontrabandinės cigaretės. Tokia ta gerovės valstybės paraščių aritmetika. Už darbą daug negausi, už nedarbą kai ką gausi, kai ką “rasi” ne vietoje padėtą. Ir sukasi liaudies išminčiai, gal ir be universitetų, bet apsukrumo užteks keliems taisyklių vergams nustebinti. Taip negalima! Na ir kas. Juk už tai dar niekam nieko nenutiko. Turtingojo milijardo šalyse neišvengiamai lieka gerovės “trupinių” kad ir kaip atsargiai raikytum. Apsukrumas kai kam padėjo karo metu, o taikoje ir ramybėje suktis dar lengviau. Mes ir taip daug visko išmetame, tad jei priedo kažką iš mūsų nugvelbia, mes sunkiai tai pastebime bendram praradimų sraute. Dažnai mes to net nesekame.

11 mėnesių pajamos 55141 eur, išlaidos 14319 eur. Išlaidų padidėjime ne paskutinėje vietoje būsto nuoma Kanaruose. Šildytis kainuoja, bet bendrai sutaupau gerdamas pigų vyną. Yra ir brangaus, bet tokio nevartoju. Daug kas pamokytų, kad gerti nei sveika, nei naudinga. Bet aš labai abejoju ir vaikščiojimo nauda. Nors nueinu daug, bet tarp panašių žygeivių pažįstu turinčių problemų su sąnariais. O juk taip sveika! Tikriausiai nekalčiausias ir niekuo nepagrįstas atsakymas – viskas su saiku. Niekas to saiko dar nenustatė. Vieni negeria, sveikai maitinasi ir miršta anksti, kiti savęs žudymu užsiima nuo jaunumės, bet nors perkarę, žiūrėk sulaukia žilos senatvės. Visos teorijos gerai dera statistiškai, bet individualūs nukrypimai baisiniai. Tai kaip niekuo nesiskundžiantis leidžiu sau maukti pigų vyną, dažnai ir iš tetrapako prisipildau gertuvę. Apspangus užpuola neįtikėtinos mintys. Kai kada užsirašinėju. Retai ką vertingo randu tame. Čia tik apspangusi išmonė pakylėja į kvailybę.

10 mėnesių pajamos 51599 eur, išlaidos 11884 eur. Jokių investicijų nedariau, kaupiu pinigus. Labai daug laiko praleidau Lietuvos giriose, stengiausi išnaudoti kiekvieną saulėtesnę dieną. Lapkričio mėnesį nuo darganų pabėgsiu – išskrisiu į pietus. Apniukusiam ore man net mintys sunkiau dėliojasi, negaliu apsispręsti ką daryti, kur investuoti ar ką skaityti. Ilgi pasivaikščiojimai gelbėja – monotoniškas žingsnis suspaudžia minčių srautą, lengviau randu atsakymus į sau kylančius klausimus. O prasiėjus bent 20 kilometrų jau ir puodelis užpilamos sriubos atrodo toks skanus. Mėgautis mažais ir lengvai prieinamais dalykais padeda fizinis nuovargis. Gal todėl taip mėgstu trečiojo pasaulio šalis, kur po dienos žygio randu guolį prastai atrodančiame namelyje, gaunu šaukštą viralo ar košės ir mėgaujuosi tuo daug labiau nei penkiažvaigždžiuose ėdimo ir gulėjimo rūmuose. Net jei nedirbu sunkiai, nes nekeliu sau didelių finansinių tikslų ir neperku brangių daiktų, visvien turiu užimti kūną kiekvieną man likusio gyvenimo akimirką.

Gal kam pikta, kad nedirbantis gali kukliai gyventi nesijausdamas vargšu? Pavydas toks, galima pavydėti net ubagui, jei jis nesusigūžia šalia daug pranašesnio tavęs. Prieš pradedant auklėti “dykaduonį” derėtų persišviesti galvą. Beveik vsos pasaulio nelaimės prasideda ir baigiasi tik savoje galvoje. Nes bet kokį savo pranašumą ar atsilikimą galime suvokti tik lygindamiesi. O nesiveliantys į lyginimąsi, lyg  nedalyvaujantys varžybose, žygiuoja savais keliais nepabrukę uodegos. Kaip jie drįsta! Gaila, kad nebegali uždrausti kitiems dėvėti geltonų drabužių, juk taip paprasta buvo tapti išskirtiniu

Prabėgo trys metų ketvirčiai. Pajamos 41928 eur, išlaidos 10757 eur. Turto vertė 755524 Eur. Iš jų 18356 eur goindex, savy 37909 eur, pinigai sąskaitose – 18585 eur. Pirkau ssd ir telefoną Pixel 8, išleidau šiek tiek daugiau nei įprastai. Visa kita išlieka ramu ir stabilu. Skaitau, vaikštau, išgėrinėju, svajoju. Labai dažnai užkliūna pamokantys kitus tekstai. Tik va viešai mokyti kitus sakyčiau nėra geriausia mintis. Mokytis turėtų žmonės patys, o skaitalai turėtų tik versti suglumti, susimąstyti. Nes tokie straipsniai, kaip turime x butų, kasėme bitkoinus, bandėme investuoti į akcijas, tarusavio skolinimą ir supratome kad tai blogai ar gerai daugiau renka paspaudimus, bet neatskleidžia nieko konkretaus apie nuostabiai pralobusius. Apie save niekam atvirai nieko nepasakoju, mano nuotraukų nėra interneto platybėse ir nepretenduoju ką nors išmokyti. Tikriausiai rašau sau, nedrausdamas atrasti kitiems. Lyg apokrifinės knygos, karts nuo karto randamos smėlynuose, taip besivadinančios dėl nežinomos autorystės Manau viešai rašantys pamokslus turėtų atviriau įgarsinti norą monetizuoti savo postringavimus arba nesislėpti už psiaudo altruistinių paskatų. Nereikia savo asmenybės išstatyti kitiems pašlovinti. Gali juk ir apspjauti. Mintyse greitomis prisimenu bent kelis anksčiau knygas rašiusius ir užtikrintus ivestavimo būdus reklamavusius, bet dabar jau nežinia kur išnykusius asmenis. Išnyksime visi, gal iš antikos santykinai daug žinomų vardų liko, nes nieko nebuvo iki jų? Gal, bet 99,99% gyvenimų bus pamiršti kitą dieną po paskutinių pagarbių žodžių apie neblėstantį atminimą ir nepakartojamą talentą, ištartų trumpai nusčiuvusiai miniai ar saujelei velionio gerbėjų, dar vieno panašaus likimo neužilgo nusipelnysiančio oratoriaus. Ekleziasto 12.8 Tuštybių tuštybė,-sako pamokslininkas,-viskas yra tuštybė

Jei moki kažko norėti beprotiškai ar bent jau labai, tikriausiai gyvenime turėsi ypatingų akimirkų, ir baisių nusivylimų. Ir pasijusi gyvas. O jei nori praturtėti, tai būtina savybė. Mano aplinkos milijonieriai menkai apsišvietę, nebaigę net technikumų kurie dabar vadintųsi kolegijomis. Labai dažnai jiems mano pasakojimai yra įdomūs ir įžvalgūs. O man jie tokie tamsuoliai, bet mokėję begalinai siekti pinigų, laužyti taisykles, papirkti, paspausti, sublefuoti. Mano bėda, kad niekada nieko nenorėjau taip labai, kaip jie, gal tik truputį daugiau pinigų, ir labai greitai nuo to atsitraukiau. Visada atsargus ir apdairus. Netrokštantis ir neišgyvenantis, nepakliūnantis į istorijas, visada šalia, bet visada antras, šešėlyje. Turiu begalę įvairiausių nekoncentruotų ir nepažinių, nenaudingų žinių. Tokių, kurias kažkur perskaičiau, nes buvo įdomu, nes įdomu viskas, net kai niekaip nesisieja. Gana dažnai aš jas atsimenu labai tiksliai, galiu ginčytis, nes žinau, ką pamenu, ir kur rasti to įrodymą, skirtingai nuo daugumos, labai greitai savaip interpretuojančios bet kokią perskaitytą ar išgirstą informaciją. Būdamas toks išplaukęs ir nekoncentruotas negaliu patirti super pasitenkinimo, neturiu įvykdymo, išsipildymo jausmo, gal todėl taip dažnai galiu valandų valandas sėdėti miške, gulėti užmerktomis akimis nemiegodamas, nenuobodžiauti, kai dauguma būtų pasiutę iš nuobodulio. Nepatiriamas skausmas nesukuria džiaugsmo. Nepažintas blogis nepadeda suprasti gėrio. Žmonės daug laimingesni, jei pašvenčia gyvenimą bet kam – šokiui, darbui, muzikai, pagalbai kitiems. Uždaras, introvertiškas, nesisielojantis dėl aplinkinių nepatiria emocijų žiūrėdamas reklamą ar stebėdamas kitų mirtį. Prisižiūrėjau netgi iš arti. Viską suprantu, nieko nepakeisiu, neverksiu ir negyvensiu kaip gyvena tie, kas turi begalinių troškimų, kurių tenkinimas veikia kaip gyvenimas. Mano nepatiriamas. Net jeigu laistote tik gėles, bet kasdien su begaline meile, jūs turite visko daugiau.

Pajamos nuo metų pradžios 34475 eur, išlaidos 9187 eur. Turto vertė šiai dienai 744039 eur. Nusipirkau skrydžius į Ispaniją bei Sakartvelą. Tai pagrindinis išlaidų prieaugis. Daug basčiausi po miškus ir galvojau, ar daug nuo mūsų priklauso? Dažnai sakoma, viskas Jūsų rankose, mokykitės, dirbkite ir gausite. Ir daug laiko pats taip galvojau, o dabar suabejojau. Mes nesirenkame kur gimsime, nei ūgio, nei proto, nei ligų. Ir renkamės geriausią įmanomą esamoje situacijoje. Taip teisingiau, nes ribojantis laikas iš perfekcionistų atima galimybę kada nors viską padaryti “gerai” Nes geriausia duotu momentu yra geriau, nei geriausia įmanoma kada nors. Laikas spaudžia visus. Ir semti čia yra geriau nei ten. Gyventi sau, dėl savo šeimos, nesivaikyti daiktų bei kitų žmonių gerbūvio lygio. Savo skaičiuose matau stagnaciją, bet nesijaudinu, žinau, kad maskai uždirbs daugiau už rokfelerius,  o gyvensentys po jų – dar daugiau. Infliacijos ir neegzistuojančių industrijų viršenybė prieš senąsias. Alfa patinas visas pateles turi tik trumpą laiką. Ilga konkurencinė kova, tapsmas karaliumi ir nuvertimas nuo sosto – visi etapai neišvengiami. Tik žmonės gali susivaldyti, nesiekti evoliucijos primetamos gyvenimo raidos. Save laikau vis nuosaikesniu, vis pasyvesniu. Amžius? Gal. Puoliau kimšti pinigus į trečią pakopą. Jau įmečiau 9250 eur. Savy investuotojų fondai stabiliai tuščias, dengia jie skolas, bet eilė vis ilgėja, niekur garsiai to nemini, bet susisiekus maloniai pasako, kiek maždaug laiko teks palaukti. Išvadą pasidariau pats. Aukštos palūkanos man atrodo klaidinga startegija. Geriau kaip laikrodis suveikiantis investuotojų fondas su žemesnėmis palūkanomis. Mano likutis Savy jau žemiau 41 tūkstančio. Jei ketinčiau likti, ateityje derėtų turimą sąskaitą deklaruoti kaip investicinę ir palikti suktis nemokant pajamų mokesčio. Tik ar nesibaigė geriausi tarpusavio skolinimo platformų laikai? Kaip tiems alfa patinams

Esu labai skeptiškas visokiems “rankų darbo”, “naminis”, “natūralus” gaminiams. Savo išvedžiojimuose remiuosi dviem kraštutiniais konkurencinės kovos metodais – masto ekonomija ir reklama. Žinoma, realybėje tie metodai persipina ir vienas kitą papildo. Tiesiog vieni daugiau dėmesio skiria gamybinių pajėgumų didinimui ir savikainos mažinimui, o reklamą naudoja siekdami parduoti didelius kiekius,kiti iškart griebiasi reklamos kanalų, siekdami pagrįstai parduoti brangiai, net negalvodami apie kiekių didinimą. Vanduo tikriausiai neautraliausias pavyzdys – šaltinio, ne mineralinis, vieno prikrautos paletės, su nuosavu prekės ženklu, kitas kainuoja brangiau už vyną, sultis, pieną, ir lentynose jo nėra daug. Man priimtinesni gaminantys daugiau už pigiau. Tiesiog labai stebuklingų savybių reklamą priimu kaip proto krušimą ir jam nepasiduodu. Galbūt kur nors klystu, bet plastmasinė dėžutė maistui man tokia pat gera kaip ir Tuperware dėžutė. Pradinės medžiagos ar audiniai įvairiems drabužiams gaminami didelėse įmonėse, kur be masto ekonomijos neišsiversi, o jau vėliau tas pats poliesterinis audinys gali virsti ir adidas ir abibas. Ir net jei audinį gamina  nežinomas gamintojas, tai siūlus jam tiekia  labiau žinomesnis. Kuo labiau gaminys atitinka pradinę medžiagą, tuo labiau jos gamybos pelningumas priklauso nuo masto ekonomijos. Nereklamuosi viešai puikių sintetinių pluoštų masėms, nes jų pirkėjas audinių gamintojas, o audinių – siuvėjas. O jau siuvėjo užsakovas bus tas kurio vardą mes perkame arba ne.