laisvo gyvenimo sprendimas

Kiekvienas pasidalinantis savo sąmoningo ar savaiminio taupymo patirtimis neišvengiamai susilaukia apibendrintų prieštaravimų, – reikia dabar sau leisti geresnį kąsnį, prabangesnį drabužį, didesnį namą.  Nemanau, kad reikia su tuo kovoti, tai tik besikartojantis svetimų norų projektavimas jums už jūsų pinigus. Niekas neįlįs į jūsų kailį, o svarstyti svetimus norus neverta. Čia dar viena kairuoliškų pažiūrų briauna – pasišovusieji spręsti svetimas bėdas už jūsų pinigus bet savomis rankomis. Kai negali realybėje, pasismagina bent svajonėse. Kitokia politika ir pasaulėžiūra Europoje nelaimi ir nelaimės, kol  dar bus nepabėgusių į laisvesnes šalis verslų arba kol bus kantriai mokančių augančius mokesčius. Sutaupysi per daug, išlįs koks Pilypas iš kanapių ir pareikš, kad neteisinga turėti per daug. Reikėjo viską pragerti, ir jau seniai. Na laimėjo rinkimus naujas vengrų gelbėtojas. Akivaizdus pliusas – antiorbaniškas, bet būsima ekonomonė politika bus tokia pat kairuoliška populistinė, taigi verslai išliks melžiamu blogiu, o bendrų gėrybių besiekiančių rankų miškas augs. Valstybė (mes) pasirūpins visais (mumis), bet dirbti mums nereiks. Kad tai loginė klaida suprasti daug norinčiųjų nėra. o suprantantieji garsiai to nesakys, nes bus užpjudyti. Tokia realybė ne tik Europoje. Niujorko meras atvirai reiškia marksistines idėjas, skleidžia neapykantą baltiems ir turtingiems. Ir sulaukia plojimų. Pasižiūri į PAR kuo tai virsta – nusikaltimų augimas, ekonomikos smukimas ir emigracija. Demokratija nuo plėšikavimo daug nesiskiria – ar tave apstos penkiese ir paprašys viską atiduoti, ar penkiese prieš vieną nubalsuos, kad turi viską atiduoti. Įteisintas įstatymu plėšimas visviena lieka plėšimu. Štai Vokietijos kairieji, protestais siekiantieji uždrausti dešiniuosius. Kitaip manančius panaikinus iškart bus “demokratija”. Norėtųsi ne tik sistemos su daugiakrypte filosofija, bet ir realiai bent  dviejų sistemų vienoje šalyje. Nenori mokėti sodrai ir nepretenduoti į visokias išmokas – ir nemoki. Kaip gali rinktis draudimo įmonę butui ar automobiliui, taip galėtume rinktis sveikatos apsaugai ar pensijai. Privačios sistemos visada efektyvesnės ir kitaip nebus. Privatus verslas be gailesčio atleidžia nereikalingus darbutojus. O kiek yra atleidę valstybinės įmonės, biurai, institutai ir dar visokiais reikšmingais žodžiais pavadinimuose besipuikuojančios įstaigos? Pasaulis iš lėto skęsta motyvacijos praradimo liūne.

Metų pajamos 15108 eur, išlaidos 4380 eur. Kai tik niekur neskrendu pasirodo, kad gyvenu labai kukliai. Bet ir vėl sau sakau – tai tik atskalūniškas gyvenimo būdas, o ne taupumo apraiška. Visus likučius sumečiau į Telia, tiesiog manau, kad net blogiausiu atveju bus geriau nei gryni. Gausiu dividendus, o akcijas parduoti visada lengva. Savaiminis pabėgimas iš Savy ne toks ir greitas, procesas labai sulėtėjo, vis dar likę 13300 eur. Tikėtina, kad užtruks dar penkerius metus. Karų fone nepirkau jokių bilietų, gali būti, kad link pietinių jūrų vasarą važiuosiu automobiliu. Daugiau laisvės ir pasirinkimų. Lėktuvais pasiekiamose vietose visada brangiau, o poilsiautojų tirščiau. O ir galimybė vykti ar ne labai priklausys nuo orų Lietuvoje, nusipirkęs lėktuvo bilietus lyg ir privalėčiau skristi, net jei pas mus būtų puikūs orai.

Dviejų mėnesių pajamos 8093 eur, išlaidos 3379 eur. Man pačiam tai atrodo nedaug, žinant, kad didesnę dalį laiko leidau šiltose salose. Staigių veiksmų su pertekliniais pinigais nesiėmiau, automatu nuėjo į trečią pakopą. Kitka ant pauzės. Gavau gosavy kvietimą grįžti – siūlo net 3% išmoką už per kažkokį laikotarpį investuotus pinigus. Bet stebėdamas labi lėtą grįžimą neužsidegu noru kišti galvą į daug rizikingesnes ir nelikvidžias investicijas. Mane tenkina ir ign bei tel kaip obligacijos. Pelningumas mažesnis bet likvidumas daug geresnis. Laukiu tikro pavasario ir daugiau laisvalaikio ore. Ženklai aplink mane finansiškai nieko gero nežada, jei pavyks bent priartėti prie pernykščių pajamų, manysiu kad metai buvo geri. Negaliu detalizuoti savo pesimizmo, tai tik nuojautos. Geriausia atsukus laiką atgal pasitikrinti, kaip tos nuojautos pildosi. Pagyvensim – pamatysim.

Metai prasidėjo. Pajamos starte mažesnės – 4132 eur, išlaidos 1683 eur, tikriausiai gurkšnoti prie vandenyno yra kiek brangiau nei namuose. O dar namų šildymas, nors išvykdamas ir prisukau iki 16 C, bet kai šalta, sąskaita neišvengiamai kiek didesnė. Viską sumuojant nesu kažkaip įsitempęs. Papirkau papildomai 3 pakopos, paskui šovė mintis už likutį Telia pasipildyti, po 2,01 pagavau. Manau geriau nei obligacijos – skaičiuoju kad per artimiausius 15 mėnesių gausiu dvejus dividendus, o tai perskaičiavus į 12 mėnesių atitinka 11% metinių. Telia mano seniausia akcija portfelyje. Namo grįšiu tik antroje vasario pusėje, tikriausiai didžiuosius šalčius būsiu praleidęs.

Jei pasakysiu, kad metų metus išleidžiu tik iki 1/4 nuo pajamų, atrodysiu turtingas, jei pasakysiu, kad pragyvenu iš 1500 eur, atrodysiu skurdžius, jei pateiksiu visas kortas – 6000 pajamų ir 1500 išlaidų, būsiu palaikytas melagiu arba pagyrūnu. Nors kas esu, pats žinau geriausiai. Ir kiekvienas turėtų mažiau kreipti dėmesį į tai, ką žmonės pasakys. Ir dabar, gulėdamas šalia saulėto vandenyno, su taure vyno rankoje, tik internete matydamas stingdančio šalčio antraštes, nesigailiu sprendimo, suteikusio ryžto gyventi taupiau ir mesti dirbti anksčiau. Nes jokia pensijų pakopa nesuteiks man daugiau laiko šioje Žemėje.

Metų pajamos 68021 eur, išlaidos 17434 eur. Metų pradžioje tikrai maniau kad neaplenksiu 2024 metų rezultato. Aplenkiau. Cikliškai laukiu pablogėjimo, tai perkeliu kritimą mintyse į kitus metus. Išlaidos praktiškai neaugo, skaičiuje įdėta išlaidos saulės elektrinei, tad kitais metais jos įtakos nedarys. Automobiliu nuriedėjau virš 19000 km – tiek kiek pernai, pėsčiomis 1594 km – mažiau nei pernai.  Šiltų kraštų šiemet buvo ir yra daug, ir tęsis dar sausį bei vasarį. Antros ir trečios pakopos pensijų fonde sukaupta 62041 eur. Viso turto vetė 854261 eur, nekilnojamą turtą vis dar vertinu įsigjimo kaina, tad viso turto vertė tikrai konservatyviai nustatyta. Turėjau minčių kišti pinigus į seno, mūrinio, pirmojo pasaulinio karo laikų namo apšiltinimą ir šildymo sistemos keitimą, bet susipratau, kad žiemą man jo nereikia, jokio namo nereikia žiemą, nes nemėgstu žiemos ir tamsos, o vasarą jis puikiai tinka gyventi toks koks yra. Nes kur būsiu po metų nežinau, ir gal žinoti nenoriu. Nors rūpestingas esu, bet noriu gebėti gyventi kaip iš Biblijos “Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?” Mt6,26. Ateities tuo nuostabi, kad ji visada lieka ateitimi.

Pažiūrėjau “Kas kodėl” ir nusivyliau savimi, – trims iš keturių finalininkų būčiau pralošęs. Juk ir aš skaitau knygas. Turiu marias laiko. O iš tų trijų du turtingi žmonės. Daugiapakopiai ryšiai, “draugų” gausa net kvailiams padeda, o eruditams yra ypatinga galimybė. Tokiam uždaram, savimi patenkintam (dažniausiai) alkoholikui tai nepasiekiama. Veikimas iš pasalų, nutylėjimai, vingrybės, masalai, kantrybė, suktybės, užliūliavimas, šešėlis, schemos – lėtai vynioti pasaulį sau –  tai mano. Epochos palikimas ar atspaudas. Kitų veiksmai nelieka užmiršti. Jie veikia mus ir mes tai perduodame į ateitį. Kaip “Debesų žemėlapyje”. Išskyrus melą. Tas menas man neįveikiamas, tiesą pamiršti sunku, susipainioti neįmanoma, bet galima kai ką nutylėti, o meluojant sukuriamos paralelinės realybės reikalauja begalės atminties, tad kokybiškas melas yra net ne protingiems, o išskirtinai protingiems.

11 mėnesių pajamos 59327 eur, išlaidos 15019 eur. Nusipirkau truputį trečios pakopos. Ruošiuosi kažkam, ko nelaukiu, bet kas užklupti gali lyg vagis tamsią naktį. Senatvė ir neapibrėžtumas visada šalia, Statistika negailestinga – seni žmonės dažniausiai patiria visą puokštę su skurdu susijusių nepatogumų. Būdamas užkietėjęs dešinysis ir laisvės šalininkas, labai gerai optimizuoju savo mokesčius. Lietuvoje privalau mokėti bent minimalų privalomojo sveikatos draudimo mokestį. Tam geriausia leisti jį sumokėti darbdaviui – išpešu didžiausią naudą. Dalį pajamų gaunu dividendais, kaip smulkaus UAB savininkas, dalį atlyginimu, kaip jo darbuotojas. Mūsuose specialistui pagal įstatymus negalima mokėti minimalios algos, todėl uždirbu visu euru daugiau. Šiais metais tai atitinka 1039 eur. Visa darbo vietos kaina 1057,39 eur. Dar kaupiu antroje pakopoje, todėl gaunu mažesnį atlyginimą – 746,73 eur, bet į pensijų fondą Sodra grąžina 61,5 eur. Savanorišką kaupimą trečioje pakopoje valstybė paskatina maksimalia metine 300 eur mokesčių lengvata, ją irgi gaunu. O darbdavys dar perveda 25% nuo metinio atlyginimo į trečią pakopą, ši įmoka neapmokestinama niekaip, tai mano atveju sudaro 3117 eur. Viską susumavus kaip darbdavys šiais metais patirsiu 15805,68 eur išlaidų, o kaip darbuotojas gausiu 13115,76 eur naudų. Visi mokesčiai, įskaitant PSD sudarys 17,02%. Na o pelno likutis išimant bus apmokestintas lengvatiniu 6% pelno, taikomo tik mažoms įmonėms ir 15% pajamų mokesčiu, taigi bendrai 20,1%. Visas socialdemokratiškas lygiavas priskiriu apiplėšinėjimui. Jei nėra savanoriškumo tai vienareikšmiškai prievarta. Ir tas prievartos aparatas susideda iš veltėdžių, nekuriančių produkto. Verslo žiniose rašo apie vien tik ministerijose per metus išaugusį 160 darbuotojų skaičių. Dar vieni veltėdžiai. Darykite gerus darbus už savus pinigus. Nes koks čia teisingumas šelpti vienus plėšiant kitus.

Pajamos nuo metų pradžios 53138 eur, išlaidos 14148 eur. Investavau tik truputį į trečią pensijų pakopą. Dažniausiai gyvenau lyg sraigė savo kiaute. Nors buvo išimčių. Vykau į Alpes. Atsirado nemokamų progų, buvo norinčiųjų tai kodėl ne. Grįždamas pasipildžiau pigaus alkoholio atsargas Vokietijoje. Nors ir jie komunizmą stato, ir pagal imigrantų kiekius gatvėse atrodo – jiems pavyko. Dalis visuomenės puikiai jaučiasi gyvendama kitų sąskaita. Mokesčių tokia, eksperimentui reikia daug, bet alkoholio nebrangina kaip mūsuose. Ar jiems tai jautri tema? Pedantiškai pasikeičiau padangas, o žiemos nė ženklo, namuose šildo vienas radiatorius, bet temperatūra laikosi virš 21C. Nesijaučiu labai smagiai, trūksta veiksmo, gal rudeninė depresija, kai maža saulės ir šilumos? Knygos padeda, bet geras oras padėtų labiau. Indeksai kyla, o atsargiųjų prognozės nesipildo. Pagal savo planą dar turiu įmesti į trečią pakopą virš 6 tūkstančių. Momento paieška jaukia net žinantį, kiek tai beprasmiška. Šiaip bukai automatu dalis nueina, bet viršplaninius sukišu rankomis. Tai ir kelia įvairias mintis. Keisčiausia, kad neįsivaizduoju, kaip atrodys momentas kai pradėsiu imti, o ne dėti.

Apgalvojau Stoic komentaro dalį “paramos–pašalpų aparatas yra ne kas kita, kaip vienas iš Vakarų civilizacijos stebuklų”. Sutinku, tik jis yra visai išsigimęs. Sakyčiau jis egzistavo kaip labdara ir iki kairuoliškų idėjų iškilimo pasaulyje. O jų mažesnis veiksmingumas tiesiogiai susijęs tik su iki žaliosios revoliucijos buvusiu pastoviu maisto trūkumu, ir jokių Maslow piramidžių išradinėti dar nereikėjo. Kai per šimtą metų labiausiai pažangiose šalyse žemės ūkyje užimtųjų dalis dėl augančio našumo krito nuo 66% iki 1,7%, badas išnyko, bet proceso metu pirma daug greičiau augo gyventojų skaičius, leidęs išbujoti nesveikoms idėjoms. Tik jų taikymo dėka nekariaujančiose šalyse buvo nužudyta virš 100 milijonų žmonių vardan “lygybės ir klestėjimo”. Radikaliai sukairėjusi visuomenė atėmė paramos teikimo džiaugsmą ir perdavė jį apmokamiems biurokratams. Vietoj produkto ir paslaugos kūrimo šie “specialistai” pasisavina sau dalį perskirstomo pyrago “oraus” atlyginimo pavidalu, o buvęs paramos teikėjas tampa mokesčių mokėjimo prievolininku nebegalinčiu įtakoti savo paramos krypties. Dalis balansavusiųjų ant paramos gavėjo ribos neišvengiamai jais tapo, kai mokesčiais buvo nuskurdinti. Ilgainiui prarado motyvaciją dirbti, rodė išmonę kaip susirinkti visas paramas ir pašalpas, jų vaikai tas savybes perėmė ir ištobulino. Atsirado interneto šaltiniai, mokantys kaip pasinaudoti visomis socialinėmis paramomis. Galiausiai tai tapo darbu. Skurdo spąstai tai socialinių išmokų paradoksas: jei žmogus pradeda dirbti, bet jo pajamos vos viršija ribą, jis netenka pašalpų ir iš viso gauna mažiau pinigų – todėl „neverta“ dirbti. Taip einama ieškoti ligų o ne darbo, kad neprarasti pajamų. Vis dar gajūs kraštutiniai kairieji stuma 4 dienų darbo savaitės idėjas, kai kuriose šalyse ir oficialiai draudžiama dirbti ilgiau nei kažkiek valandų. Bet žmonės juk skirtingi, vieni ilgiau miega, kiti trumpiau, vienas pavargsta greičiau nei kitas. Pamenu savo senelių pasakojimus apie sovietinius ribojimus, kiek žmogui galima auginti vištų ar karvių. Ir tuo pačiu šalis stengėsi pavyti ir aplenkti supuvusį kapitalizmą. Dabar ta šalis istorijos šiukšlyne, o su tuo nesusidūrę Europos kairieji lipa ant to pačio grėblio. Šalys, nereguliuojančios darbo valandų trukmės pavys ir aplenks komunistuojančią Europą. Manau, kad visos socialdemokratinės idėjos nuves šalis į bankrotą ir degradaciją, visuomenės persikraus, gal ir ne pačiu taikiausiu būdu, ir grįš prie laisvos rinkos modelio, su mažesniu reguliavimu. Laisva valia yra kurianti jėga.