Tikslas ar kelias

Neturiu tikslo sukaupti konkrečią sumą. Man pinigai ne vienintelis aukščiausias įžiūrimas kalnas į kurį užtempus rogutes galima smagiai pasileisti žemyn. Savo kelyje matau daug kalnų ir slėnių. Kaip ir kelionėje, man smagiausia kelias. Gyvenimo būdų pinigų atžvilgiu yra daug, bet rezultatai tikėtini du – pinigai kaupiasi arba pinigai nesikaupia. Čia prisimenu arabų patarlę – išleisk mažiau nei uždirbi ir būsi turtingas. Juk tik patys savo galvoje nustatome savo vietą pasaulyje, patys save suvokiame kaip laimingus arba ne. Daug istorinių asmenybių net ilgus metus praleidę kalėjimuose neprarado vilties ir laimės, bet dar daugiau nesugebėjo tapti laimingais būdami laisvi ir turtingi. Savižudybėmis baigė gyvenimą tik sumažėjus turto vertei, kai kiti net praradę viską nepristigo optimizmo pradėti iš naujo. Yra žmonių, kurie sunkiai dirba metus emigracijoje, o grįžę iškelia puotą ir prašvaistę didelę dalį santaupų, vėl grįžta į darbą. Spėju, kad žema savivertė verčia taip elgtis. Dar kalta ir aplinka kurioje asmenybė formavosi. Intravertui tai mažiau būdinga, bet asmenybės tipo pasirinkti negali, tik padailinti, jei pakanka emocinio intelekto. Neturėtume teisti kitų, dėl mums neįtinkančių poelgių, ar gyvenimo būdo, jei tuo nesuvaržomi mūsų ar kitų visuomenės narių pasirinkimai. Ir vėl paprieštarausiu – žmogus negebantis sukaupti kažkiek turto senatvei ar ligai tampa visų našta ateityje. Todėl mokesčiais atimdama dalį uždarbio valstybė pasirūpina ir negebančiais galvoti toli į ateitį.

5 thoughts on “Tikslas ar kelias

  1. Jūsų įžvalgos visad labai įdomios ir kažkuo kitokios nei dvidešimtmečių, trisdešimtmečių, kurių internetas pilnas.

    Pats nors laikau save dešinių pažiūrų, bet taip, mokesčiai išradimas yra geras, reikalingas ir išganingas. Pabandžius įsivaizduoti, kas būtų, be soc. rūpybos sektoriaus, pašalpų, nedarbingumo išmokų imu įtarti, kad išaugęs nusikalstamumas ir kiti dalykai, kuriu galbūt negebu įvardinti, kainuotų brangiau nei mokesčiai ar ne?..

    Like

  2. Aš visada balsuoju už konservatorius. Neslepiu to nuo aplinkinių. Žinoma, kad visuomenei pigiau finansuoti nelabai imlių darbui žmonių gyvenimą, nei laikyti juos uždarytus dėl nusikaltimų kuriuos jie gali padaryti negaudami nemokamos duonos.

    Like

  3. Skaitant jūsų nuostabius tekstus, man dažnai kyla klausimas: kaip susiformavo toks brandus ir protingas Jūsų požiūris į gyvenimą? Ar tai buvo tėvų įtaka, ar draugų, ar pats “iš dūšios” esate toks? Ar karčios patirtys?

    Mane iš visiško vartotojo , daiktų garbintojo ir švaistūno (taip augau, mačiau aplinkoje), link padoresnio gyvenimo stumtelėjo vaikai. Tiksliau tai, kad dviejų iš trijų beveik netekau. Sėdint reanimacijoje šalia mirštančio vaiko, labai daug pagalvoji, kas svarbu, kas ne. Tada dabartinį pigų malonumą atidedi į n-tą planą. Susikoncentruoji į šeimą, potyrius, emocijas.

    Ačiū už skirtą laiką rašant.

    Like

    1. Vaikai, ypač gimę sunkiai daugumai sukelia įvairiausių minčių – kodėl man, ar galėjau tai pakeisti, ką turėčiau daryti dabar? Turiu tos patirties. Tik gyvenimas bėga, ir nereikia būti išminčium, kad suprasti, kiek mažai pasaulyje priklauso nuo mūsų, kiek mažai mes žinome, nors kalnai knygų prirašyta apie viską. Ir kiek daug specialistų žinančių tiek daug apie tiek mažai, kad praktiškai žino viską apie nieką. Ir susitaikai. Reikia gyventi. Nesiimu spręsti už kitus. Man gyvenimo prasmė – gyventi. Ka ip Saulė atsirado iš jau mirusių žvaigždžių, taip ir mes tapsime kitokių visatų dalimi. Viskas kinta ir prasmė tikusi dvidešimtmečiui. netinka penkiasdešimtmečiui.
      Labai seniai būryje diskutuojančių gavau sau skausmingą pastabą, kad peenelyg dažnai sakau “aš“, lyg tai būtų įdomu kitiems. Sakyčiau kažką iš to išmokau, ir nesistengiu kitiems savo dievų įpiršinėti. Gyvenime sutikau kelis milijonierius, ir su jais vis dar bendrauju, bet tik vieną genijų, su kuriuo kaskart pasikalbėjus vis dar sužinau kažką naujo. Daugelis su amžiumi virsta savo vidinės patirties “biblija“ viską ką gali papasakoti jau girdėta, perpasakota visokiausiais kampais, kaip kunigų ir pamokslininkų 2000 metų nagrinėjama Biblija. O nebijančių ar net norinčių sužinoti naujovių su amžiumi lieka vis mažiau. Žmones užliūliuoja komfortas, jie aptingsta, apsistato namus tvoromis, pavydžiai saugo savo menką turtą po septyniais užraktais, pamiršę savo laikinumą, barasi net su artimiausiais žmonėmis ir pradeda manytis teisuoliais. Žmogui leista pažinti daug, tik poreikis tam toks retas, kad žmogus su panašiais interesais tiek gąsdina, tiek traukia. Pvz Sokratas, Omaras Chajamas, Gausas. Pralenkti laikmečio žinių ir mąstymo vidurkį gali būti pavojinga gyvybei. Gal todėl Šopenhaueris ramiai susiplanavęs finansus skaitė ir rašė praktiškai atsiskyręs nuo pasaulio. Va ir gyvenk!

      Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create your website with WordPress.com
Get started
<span>%d</span> bloggers like this: