laisvo gyvenimo sprendimas

Šį pusmetį pribyrėjo 22702 eur, o gyvenimui išleista 6165 eur. Stebėtinai nedaug, prisimenant, kad skrista lėktuvais, ir lapkričio pabėgimui bilietai jau nupirkti. Žmogus be fantazijos valgo namuose, renginių nelanko. Būna. O svaiginantys gėrimai įsigyjami ne Lietuvoje arba vartojami pagaminti namuose. Vienas draugas labai seniai davė įžadus negerti nieko valdiško. Verda labai kokybiškus gėrimus, pats vartoja, kitus pavaišina. Esu ir pats bandęs, bet kaip tinginiui ir ne prie “ūkio” man tai hobiu netapo. Kalnai ir jūra nenustoja žavėti, bet jūroje vis rečiau maudausi, vis dažniau tik gėriuosi. O šią šiltą vasarą suabejojau, ar man reikia vykti iš Lietuvos į karštą Viduržemio pakrantę. Paprastai lėkdavau, pageri vyno prie jūros, pasimaudai, dar kokiuose kalnuose pakeliui paklaidžioji. Su iš Savy grįžtančiais pinigais užsipirkau igničio akcijų, manau pakaks. Jos duoda dividendų kasdieniams poreikiam, juk savy srautas išseks. Kur mesiuosi toliau dar nežinau, tikiuosi liepos gale galėsiu sau parašyti, kur suinvestavau.

Ar pavydėti turintiems daugiau? Nebent jie tai paveldėjo. Be pastangų ir netikėtai. Aš turiu laiko, daug, lėtai, ir bet kaip slenkančio. Gulėdamas prie laužo turiu pakankamai. Pamatau antraštes, jos visada kontraversiškos, jos skleidžia neapykantą ir pavydą, jos budina žemus instinktus. Tai verslas, belstis į žmogaus protą, lįsti, sėti nerimą. Ir čia save pagauni kažkur plaukiantį su svajonėmis svetimų gyvenimų. Ir atsigauni, lyg Matricos herojus. Visa netikra, tik laužas karštas, o dūmai aitrūs. Viską turi. Ramybę ir laisvę. Pakankamai vienam gyvenimui

Apie pinigus neparašysiu. Gal birželio gale. Neturiu kompo, ir užrašų pilnai nevedu telefone. Ir internetą ne visur turiu. Jau kurį laiką lėtai keliauju po Maroką, užsikoriau į Tubkalį, pasibasčiau šalia Sacharos ribų, praslinkau Dra slėniais. Užtruksiu dar kiek. Pigus, purvinas ir paslaptingas. Mėgstu tokius, menkai civilizacijos paliestus, vis dar keliaujančius raitomis. Man kiek per religingi, akivaizdžiai per mažai moterų viešumoje, problemos randant alkoholio parduotuves ir pati jo kaina neteisinga. Šiaurė ir pakrantės virsta vakarietiškais miestais su nykstančia savita kultūra, bet šalies gilumoje berberai dar nemetė savo chalatų. Išmaldos prašytojai, gatvės menininkai, amatininkai skersgatvių šešėliuose tikriausiai niekuo nesiskiria nuo savo viduramžiškų protėvių. Keliauju pigiai ir purvinai, su menka kuprine ir keliais drabužiais, autobusais ir traukiniais. Neskiriu tam daug lėšų, bet čia svarbiausia turėti laiko, nenusiperkamo resurso. Savo savy grįžtantį srautą vis dar verčiu igničiu. Įkėliau koją į 3 pakopos pensijų fondus. Startui užmečiau sau ir žmonai po 1500 eur, atgausime po 300 eur gpm po deklaracijos pateikimo 2025 metais. Nieko labai naujoviško.

Šiandien visuomeniniu transportu kirtau Vilnių. Pilna žmonių, kažkas vyksta, šurmulys, linksmybės. Susivokiu, kad fiziškai gyvendamas Vilniuje, niekada nesu jame, nežinau jo žmonių sapnų ir svajonių. Esu atitolęs nuo gyvenimo aplink. Arba niekada nesu priartėjęs prie gyvenamos aplinkos. Nebendrauju. Arba mažai. Knygos, koks filmas ir svajonės užpildo pasaulį neišeinant iš namų, tik sebint miestą iš savo  bokšto. Neužilgo vyksiu į kalnus, kur žmonės nenešioja kostiumų ir nesirengia puošnioms vakarienėms. Bent jau ne ten. Tikriausiai kai kurie palieka kostiumus namuose, o panašūs į mane jų neturėjo. Kalnuose neparašysiu mėnesio skaičių, bet brūkštelėsiu kažką daugmaž. Gal užklups įkvėpimas. Juk ta aplinka man smagesnė už miestą, kurio, kaip keista, pasiilgstu.

Pajamos nuo metų pradžios 15083 eur, išlaidos 4042 eur. Nusipirkau žiemai skrydį į Kanarus. Skraidysiu ten, kol kojos neš ir noras bus. Einant akmenuota jūros pakrante link saulėlydžio nori prisiminti tik šiltas dienas ir nesvajoti apie ateisiančią naktį. Gyvenimo sunkumus sąmonė užkiša į pakampes, idant žmogaus neslėgtų našta einant pirmyn. Tik ar pats sau nekiši kojos sureikšmindamas daiktus ir gėrybes, kurių nenusineši į kapus? Gyvenimas prabėga, o turtai kaip vanduo srūva tarp pirštų. Taip gera tiesiog nestresuoti, rytais gerti kavą, žvelgti į tolius, ramiai gaminti maistą ir mylėti aplinkinius. O atsidūręs tarp itin veiklių žmonių kaskart grįžtu į savo audringą jaunystę – reikalai, kavinės, barai, girti sandėriai ir pinigai, pinigai. Šeima kažkur, praplėšęs akis trumpai pamatai, perdžiūvusia gerkle sliūkindams į virtuvę ir nustūmęs pasibeldusį nerimą šoki į batus, kad pabėgtum nuo kasdieniškų rūpesčių į tariamai svarbiausius reikalus – užkalti pinigų. Ir kaip skirtingai nubundi šalia atvirų durų į vandenyno vaizdu viliojančią terasą, kai nebesigundai galimybėmis uždirbti dar ir dar. Pradedi gyventi, sulėtini tempą, užuodi žydinčius migdolus. Stebiesi, kiek nedaug reikia būti laimingu.

Mus supanti matoma, girdima, skaitoma viešoji nuomonė neabejotinai daro įtaką. Vieni jos gauna daugiau, kiti mažiau, tačiau išvengti pavyktų tik atsiskyrėliui. Įsiklausantys į ją paklusnieji vartotojai nejučia ar samoningai gali virsti jos ruporais, įtakos skleidėjais. Pasaulyje lyg ir persmelktame taikos, tvarumo lūkesčiais neabejotinai buitiškame lygyje pirmauja pinigai, jų leidimas ir uždirbimas. Suminiai žmonių poreikiai ir norai visuomet viršija galimybes. Galintys patenkinti netgi norus užgožia likusiųjų poreikius. Formuojasi atskirtis. Mažesnėje turtingesnių šalių grupėje nuo atskirties nesunku pabėgti – tereikia atsitraukti nuo neobjektyvių vartojimo paradigmų. Mada ir reklama – viena kitą kurianti vartotojų pasaulio in ir jang. Visoje žiniasklaidos transliuojamoje rūpesčio pasauliu problematikoje užpildanti ertmes ir pinigine išraiška esanti tikruoju visos žiniasklaidos egzistavimo pradu. Žinios ir rimti straipsniai tėra užpildai tarp reklamų, o vartotojų skatinimas pradedamas vaikystėje. Teisingai užaugintas pilietis nesitenkins mažu, dažniau gyvens nuo algos iki algos ir stengsis turėti viską. Pabėgę nuo feisbukų ir instagramų gali susikurti ramų gyvenimą sau. Deja, likusi, didesnė pasaulio dalis, taip lengvai neišsisuks. Jų gyvenimai tampriai, nors iš pirmo žvilgsnio nepastebimai, susieti su turtingųjų norų tenkinimu. Net jei nekasi koltano, tikriausiai sukiesi antrame ar kažkelintame tos pagrinde turtingiesiems skirtos industrijos rate – augini ar gamini maistą žaliavų kasėjams, perdirbėjams, mikroschemų surinkėjams, pakuotojams, gal dirbi jūrininku ar vilkiko vairuotoju. Gal pakuoji nesibaigiančius blizgučius milžiniškuose sandėliuose, krauni juos į konteinerius, laivus, lėktuvus, arba kasi kalnus jau grįžusių neperdirbamų šiukšlių pavidalu. Jei gimei ten, net išailavinimui gauti prireiks sėkmės, o jei pasiseks labiau – tapsi vartotoju. Tai beveik užprogramuota tos visa persmelkiančios reklamos, kurią gausi nedelsiant su pirma galimybe įsigytu išmaniuoju telefonu. Skurdžiaisios pasaulio šalys prašoko tv erą, fizinius bankus. Bet civilizacija išrado saulės paneles, suteikė galimybę pasikrauti išmanųjį ir tapti garbingos vartotojų visuomenės žemiausio hierarchijos laiptelio nariu. Tas kurio norai augs daug sparčiau nei galimybės, tačiau be šito paprasto vandenyno žvejo nepaversi nelaiminga daug valandų monotoniškai dirbančia mašina. Išrasti pinigus negana, reikia, kad žmonės jų geistų ir kartu stokotų.

Per 2024 gauta 10955 eur. Išleista 3098 eur. Pajamos bei išlaidos panašios į praeitų metų. Mokesčius ir pernai susimokėjau kovo mėnesį. Turimas turtas menkai pakito – kaltos kritusios pavienių akcijų kainos, kurių neatsvėrė net papildomos investicijos. Šiai dienai sudaro 736 tūkstančius. Bet mano gyvenimo būdui tai nepakenkė – tradiciškai neišleidžiu didesnės pajamų dalies. Kai antra pusė namisėda, ir abu nereiklūs, sunku įsivaizduoti save su ištiesta ranka. Laisvalaikį leidau su knyga. Nuobodus aš tipas. Internetai pilni ir patarimų kaip gydytis nuo nobuodulio, ir tiesioginių jo pagyrų, kaip būtino gyvenimo elemento. Ramybė ir neturėjimas per daug daiktų mane veikia teigiamai. Kai nieko neturi, tai nieko neprarandi, neturi dėl ko sielotis. Na ištikrųjų neturi gal tik budistų vienuoliai. Žmonės visada kažką turi. Tik ta ekonominio bumo reklamomis paremta vartojimo kaip išganymo paradigma žmones per šimtmetį pavertė nelaimingesniais. Atsirado daug visko daugiau, ko jie neturi. Laimingieji, įgiję visų trokštamų gėrybių, patiria nerimą bandydami jas išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms. Juk patarimų, kaip išsaugoti turtą net daugiau nei kaip jį uždirbti. Nes ir patarimų pramonė yra pajamų šaltinis. Viskas susipina, tik tie nevartojantys atskalūnai gadina valstybių biudžetus ir korporacijų pelnus. Laimė, jų ne tiek ir daug

Jau Lietuvoje. Šių metų pajamos 6666Eur, išlaidos 2230Eur. Netikėtai sugrįžtančius pinigus iš asmeninių paskolų kreipiu į Ignitis, nors fone matau, kaip puikiai kyla Nvidia, Robur technology. Pasirinkimas dividendai, kaip srautas, ir tikėjimas mažesniu svyravimu, nes prieš pusmetį ar daugiau tas pats robur buvo kažkur labai giliai pakritęs nuo paskutinės viršūnės. Tikėjimas kaip ir viltis, žinia kieno motina. Grįžęs perskaičiau Karolio Klimo “Mokytojas”. Reklama nukreipė. Įtrauklumą įvertinčiau aštuonetu, bet patį žmogų, jo atsidavimą – drąsiai dešimtuku. Įdomu, nes kažkuo artima. Kaip ir jis, buvau įstojęs į VU lietuvių kalbos filologiją, kaip ne jis – į psichologiją ir viską vėliau mečiau vardan fizinių ir ekonomikos mokslų. Atrodė, tai mano. Jau vėliau, braidydamas po miškus ir pelkes, suvokiau, kiek daug tarp jų fizikų, chemikų, medikų, biologų. Buvau tarp savų, kurie maitino uodus ir gėrė alų tiek lyjant lietui, tiek spaudžiant speigui. Taigi skaitydamas knygą bandžiau prisiminti, ar turėjau svajonę? Ne. Ketinau studijuoti viską. Rezultatas – žinau kai ką, nemoku nieko. Keli diplomai kažkur. Prarasta siela. Nesigailiu. Tikriausiai esu iš tų, kuriems žinojimas svarbiau už pritaikymą. O autoriaus, kaip mokytojo bandymas sudominti vaikus knygomis pagirtinas, bet panašu, kad skaitančiųjų nepadaugėjo nuo mano mokyklos laikų. Buvau tas unikumas, be jokio raginimo skaitantis tonas knygų, lengvai raitantis rašinius visomis temomis. Bet skirtingai nuo jo, manau, kad daugumai ir dabar nereikia tiek tų sudėtingų kūrinių. Tiesiog sudėtingesniems reikia labai daug žmogiškosios operatyvinės atminties. Suvirškinti “Vilniaus pokerį” jau iššūkis masei, o pasičiupus “Prarasto laiko beieškant” draugų pokalbiui vargu ar rasi šalia. Čia kaip pabandžius aprašyti savo potyrius einant gatve, akimi užmatant cerkvę, šalia kita užgriebiant modernų daugiabučio fasadą, ausyse varnų krankimą kas žingsnį permušantį bato girgždėjimą, o nuo greito mynimo šaltame ore skaičiai šviečiant saulei dar jauti bėgantį prakaitą, tuo pačiu pasisukęs į patrauklią moterį turi prisimerkti ir… įmini į šuns pyragą. Štai tokius chaosus versti skaityti žmones, kurių gyvenimas ir taip aplipęs dešimtkartiniu privalomai neprivalomos informacijos kiekiu nei jų senelių jaunystėje, vien tik norint išlikti vidutiniu visuomenės nariu. Chaosas galvoje man neleidžia užmigti, bet aš tuo mėgaujuosi, niekada nepanūdau ieškotis vaistų, slopinti save. Kai geriu sėdėdamas tik su savimi, grimztu į tokias utopijas, nesąmones ir absurdus. Man tai gyvenimo dalis, gal todėl ir nemėgstu draugijų, nes kam tie žodžiai, kai knygų sukeltų minčių nespėju virškinti. Apie pinigus galvoju tiek, kiek juos reikia kažkur sukišti, visiškai neplanuoju momento, kai prisireiks juos leisti. Kadangi nesu idealistas ar sąžinės kankinamas žmogus, tai net didžiausius piktadarius bandau perprasti, pateisindamas jų modus operandi. Ir kai kažkas pasirodo pralošęs vogtus pinigus, aš tik šypsau į ūsą, kurio neturiu. Savo protą ir apsukrumą gali išdalinti kitiems arba pasilikti savanaudiškam gyvenimui. Arba viską ką sugriebi sukišti kaip voverei nežinia kur. Nereikia sau, bet nedalini kitiems. Jei kas suras – nepasigesi. Tokiu save matau mintyse ir kaupime ateičiai, kurios man nė nereikia, aš patenkintas savo dabartimi, kasdien turiu beveik viską. Žinoma, saulės pasigendi iškart, kai tik grįžti iš šiltų kraštų į lietuvišką vasarį. Adaptacija,susitaikymas, ir nauji planai.

Už nuopelnus ar tiesiog, gavau pakvietimą į Savy gimtadienį. Nesilankau jokiuose renginiuose, praleisiu ir šį. O ir norėdamas, nerasčiau namuose aprangos kodą atitinkančių drabužių. Turiu daugiau nei dešimt striukių, apsaugai nuo vėjo, lietaus, sniego, su ir be goretex, ilgų, plonų, su ir be gobtuvų, ne mažiau kelnių, džemperių – dykuminių, arktinių, kvėpuojančių ir ne, maskuojamų ir ne, batų visokiam orui. O kokteilinės aprangos neturiu. Jokio kostiumo, baltų marškinių, juodų batų, kaklaraiščio. Nieko. Tai ne mano pasaulio apranga.

Samdomi žmonės nenorėdami sukuria daugiau vertės, nei dirbdami sau. Skurdžiose pietų Amerikose nėra galingų korporacijų, įdarbinančių minias žmonių, daugelis plaukia patys, patys tingi ir patys nieko neturi. Čia svarbu atkreipti dėmesį į proporcijas gabių vadovų ir paklusnių vykdytojų. Pastarųjų daug daugiau visur, ir jų sėkmei reikalingos darbo vietos sukuriamos gabiųjų pastangomis. Kai minia smarkiai komunistuojanti, palaikoma valstybės politikos, gabiesiems tiesiog rizikinga ką nors didelio kurti – bus atimta. O liberaliame pasaulyje gabieji nusirauna aukso puodą, bet pakeliui įdarbina minias. Todėl statistiniam žmogui geriau seksis dirbant korporacijai, nei pinant kašikus ar prekiaujant pakelės lūšnynų turguje. Lietuvoje nykstant baisiems metaliniams kioskams, stambėjant prekybos taškams, atsilaisvino daug darbuotojų potencialiai našesnių produktų kūrimui. Našumui kuriamos sistemos, ir jei pavieniams asmenims pavyksta aplenkti rinkos vidurkį tai koreliacija nebus kitokia nei pavienių akcijų gaudytojų, palyginus su investuojančiais į indeksus. Visa tai suprasdamas renkuosi ne visada  racionaliai, tačiau bent jau dėl darbo sau, o ne darbdaviui, pasirinkimą lėmė galimybė patingėti kai to norisi ir teisė į visą savo pyragą, kad ir koks menkas jis būtų, nei į didesnę absoliutinę dalį dirbant kitiems.