laisvo gyvenimo sprendimas

Pasiekti savo lipant kitiems per galvas. Yra toks metodas. Tik labai jau akivaizdus. O galima prasmukti pažeme. Žemės kirminų niekas į galvą neima. Čia kaip apiplėšti ir apvogti. Pirmu atveju auka patirs šoką, antru gali nė nesužinoti, jei to turto kaip voverė riešutų žiemai prislėpusi, – dešimt kartų daugiau nei jai reikia. O rezultatas plėšikui – vagiui gali būti tas pats. Nepastebimi veikimo būdai pranašesni. Nebūti adatos smaigalyje. Rasti norinčių būti lyderiais nesunku. O už jų stovinčių pilkųjų kardinolų beveik niekas nepastebi. Čia tokia mano reakcija į Skirmanto Malinausko kovas su aferistais, kurie iš teisės mokslų ir įstatymų taikymo gerai suprato – nebūk oficialus įvykių dalyvis ir liksi sausas. Naivuolių,norinčių tapti direktoriais ir akcininkais, pilna. O žmonės prigimtinai yra geri, todėl blogieji nesunkiai tarpsta. Jiems sulaikyti reikia atsivertusio blogojo, suprantančio iš vidaus veikimo metodus. Žmonės perka kur pigiau, gražiau, nesigilindami kas už to stovi, net jei perka namą už skolintus. Gerumui, kaip ir kvailumui, ribų nėra. Žmonės paverks į kameras, padejuos, nurys kartėlį ir gyvens toliau. Ir jie nieko nesusigrąžins, kaip ir minios gerųjų naivuolių prisipirkusių visokio plauko “kripto” turto, kurio 99% jau prapilta net ir pirmųjų nugvelbėjų. Lietuviškas pavyzdys Monetha ir jo įkūrėjai. Nesąžiningas nebūtinai baudžiamas. Vogti ar išvilioti pinigai, po kelių audringų apyvartos ratų pasaulyje, suteikę trumpalaikį pasimėgavimą brangiais automobiliais, šampanais, kelionėmis, ištvirkavimais, randa ramų užutekį tyliųjų turtuolių šeimų rankose.

Degraduoju. Visa degraduoja. Pasaulis taip sutvertas. Sąmonės degradacija kiekvienam skirtingu laiku. Gyvenimas tai upė, visi plaukia prieš srovę, link nepasiekiamų, menamų ištakų. Kas pirma pasiduos – dvasia ar kūnas, nesvarbu, Letos vandenys pagriebs, priglaus ir ištrins. Viską. Jei susitaikau su turimu statusu, patogumais ar jų nebuvimu, – aš nekovoju, aš degraduoju. Todėl sakau visiems ir kiekvienam – eik į priekį kol gali, kol norų kupina širdis. Sustoti negali – praris lemtis. Savęs apgaudinėjimas kažkokio patogumo sau ruoša. Tai ženklas – tuoj užleisi priekyje kitus, pasidavei ir jau tiktai atgal. Gyvenimas tai ne poezija, tai vyksmas, kaip žvaigždėms, taip ir žmonėms. Nuo iki. Ir mėgautis mažu tai tik savęs apgaudinėjimas garsus, žioploms (norėtum) ausims jis skirtas. Dar ne seniai buvau geriausias klasėje, bet greit pažemintas VU, ilgiausiam sąraše save suradęs paskutiniu tarp 25 iš pirmo ketvirčio. Nuostabu. Toks paprastas. Susižavėjęs pinigais, praradęs net ir tą mažiausią pranašumą. Eilinis žemės kirmis. Užmirštos moterys ir palikti vaikai. Barai, landynės, kazino. Pigaus alaus ir prasto vyno, kvailų veidų kompanija. Atsibudimas ir sąžinės beldimas. Viskas. Degraduoju. Neini į priekį – čiuožk žemyn. Užleisk tuos spindinčiom akim. Kuriems dar viskas priešaky. Kitaip ar ne, jie pakartos tą kelią, tik vėliau. Tokia ta ateitis. Graži, apsvaigusi, sunki, išblaiviusi.

Metai baigiasi. Pajamos 59854eur, išlaidos 14498eur. Kiek pamenu kažką prieš metus rašiau – pajamos kris, išlaidos augs. Netikrinsiu, kiek pataikiau, berods minėjau 10%. Vis dar pakankamai taupus? Turiu savo nuomomę apie taupumą. Visos įsitikinusių rašytojų mintys tėra tų rašytojų nuomonė, negalinti pretenduoti į tiesą. Žmonės gimdami gauna daug skirtingų savybių ir jei nelemta – krepšininkais netaps, ilgos treniruotės padės viršyti vidurkį, ne daugiau. Todėl niekas neturėtų graužtis, jei nėra toks kokiu save norėtų matyti. Gyventi taupiai kaip ir nepriaugti svorio – vieniems kainuoja begales kančių, kiti viską gauna be pastangų. Minimalistiniai poreikiai, gyvenimas be prabangos, nereagavimas į kitų nuomonę. Bodėjimasis kultūriniais, sporto, viešaisiais renginiais. Per savo pusę amžiaus daug kartų įsitikinau – taupiausieji tokiais gimė. Nuobodos. Iš tikrųjų jie netaupo arba nesijaučia tą darą. Introvertiški, neturintys brangių pomėgių, prisiderinantys prie aplinkos, neniurzgantys ir nesigiriantys. Niekas tokių neveja ir nekviečia. Jie tiesiog yra tarp mūsų. Nekliūnantys ir neįkvepiantys, nepastebimi. Gyvena neišsiskiriančiuose namuose, važinėja senais automobiliais, dažnas daug ką moka susitvarkyti pats. Palaikanti antra pusė, įvairiausių atsargų pirkimas per akcijas. Jie staiga nepristinga kavos, skalbimo miltelių ar pinigų sąskaitoms apmokėti. Viskam pasiruošę. Neperka kavos popieriniuose puodeliuose, išalkę pakeliui namo staiga nepuola valgyti užeigoje, nesibaimindami geria vandentiekio vandenį. Neišlaidiems žmonėms jų būdo atskleidimas gali būti skausmingas. Jie sąmoningai gyvena nepastebimą neindividualizuotą gyvenimą, jiems nereikia dėmesio. Ramybė ir pilnatvė esanti juose, pašalinių kišimuisi neatspari. Žmonės gali suerzinti net per ilgu šmirinėjimu šalia. Tokioms asmenybėms geriausia pagalba nesiūlyti jokios pagalbos. Netrukdyti gyventi atskalūnišką, abejingą aplinkai gyvenimą. O augantis turtas viso to rezultatas. Jis greičiausiai niekada nebus panaudotas, jis ir nebuvo kaupiamas aiškiam tikslui. Jis gal išvis nebuvo kaupiamas, bet atsitiko. Tai pasirinkto gyvenimo būdo šalutinis produktas. Nesutinkantieji, dažniausiai draugiškieji, visur nosį kišantys ekstravertai, gebėjimą gyventi nebendraujant, tuo natūraliai mažinant vartojimą ir išlaidas, laiko šykštumu. Socialiniai ryšiai sudaro didžiąją ir lengviausiai sutaupomą išlaidų dalį. Žinoma, tik tiems nebendraujantiems. Socializacija pasireiškia ėjimu į svečius bei jų priėmimu pas save, lankymusi įvairiausiuose renginiuose, tam derinamais drabžiais, kvepalais, aksesuarais, religinių ir asmeninių švenčių šventimu, įsivaizduojamai tinkamo lygio namų ir automobilių įgijimu bei išlaikymu. Viskas labai “reikalinga”, nes ką gi žmonės pasakys ir kaip kaimynams, giminėms, draugams į akis pažiūrėsite jei nenupirksite to, to ir ano. Teks skristi į atitinkamo lygio kurortus, o įrodymus kelti į socialinius tinklus. Tik tada būsite gerbiami savo rato nariai. Jei kartais pristigsite lėšų – ne bėda, tam yra pirkimas išsimokėtinai, paskolos, kredito kortelės. Turtingose visuomenėse socializacija seniai nutolusi nuo “atjausk artimą savo”, ji daugiau varžytuvių, o ne bendradarbiavimo išraiška. Pavydo slopinimas ar pasipūtimo pristabdymas – dažni jausmai užplūstantys besidalinant gyvenimų nuotrupomis beribiuose internetuose. Viso to labai paprasta niekada nepasigesti, kartą pertraukus ydingą tariamos laimės tarp dovanų ir puošnių švenčių ratą. Jūsų neišbers, jūs nepajusite nieko blogesnio už palengvėjimą. Praeis šventės, praeis paskalos, kažkas atkris, bet saulė patekės ten pat, lis lietus, kvepės gėlės, jūs vis dar būsite savimi, tik be atsakomybės naštos prieš žmones, kurių gal tiek smarkiai jau seniai ir nepasigendate, gal dalis ryšių tėra jaunystės palikimas, o švenčių puošnumas primestas turtingesniųjų, gal net jums nepažįstamų, kaip gero tono ženklas. Užliejusi ramybė gali būti pati trokštamiausia dovana, kurią per tariamų rūpesčių ratą buvote pamiršę vis dar esant pasaulyje. Nes viska ko pradžia ir pabaiga yra jūsų galvoje. Jūsų sprendimai nulemia jūsų būseną. Kaip byloja Biblija: O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? Morkaus 8:36

Būti turtingam reiškia neprivalėti daug dirbti. Turimi daiktai savaime laisvės nedirbti nesuteikia, dažnai rūpinimasis jų švara, technine būkle, saugumu suryja daugiau laiko nei prireikė jiems užsidirbti. Atrodo beveik nieko nereikalingo nebeturiu. Statusas rodomas kitiems kyla iš nepilnavertiškumo arba nepasitenkinimo esama padėtimi. Nustok lygintis su kitais, gyvenk savo gyvenimą, nekreipk dėmesio į aplinką – ji beveik visada įsiurbs savo tuštybe. Mes tokie – matome tai ko norime, o ne ko reikia. Gebėjimas tai valdyti atsipirks ramiu rytojumi, kai tik nustosi vytis gerovės šmėklas. Ar sotus varvina seilę žiūrėdamas į maistą? Tačiau daiktai nesukelia sotumo jausmo, tai galima tik išsiugdyti, nes apsileidus godumas ir pavydas suės visą laiką ir užkiš galvą. Ilgas buvimas toli nuo skubančios minios visiškai atpalaiduoja, nėra žmonių, nėra varžovų. Bangų mūša, vėjo šuorai, debesų šešėliai ir saulės spindesys išsklaido nerimą. Visa nesvarbu, gyenk kaip biblijinis padangių paukštelis: Mt 6,26
26 Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?
Nesu tikintis, bet Bibliją esu perskaitęs gal keturis kartus, daug ką iš ten prisimenu bemąstydamas. Tikriausiai man kylančios mintys nebuvo svetimos tūkstančius metų atgal gyvenusiems.

Pajamos nuo metų pradžios 50059 eur, išlaidos 13088 eur. Dar prieš subjurstant orams pasitraukiau į pietus. Salos Atlanto vandenyne mane vis dar žavi, todėl kasmet grįžtu čia jau antras dešimtmetis. Po naujų trumpam grįšiu namo ir vėl išskrisiu. Nemėgstu Kalėdų šurmulio, man daug smagiau tas pernelyg masines pirkimo šventes praleisti dviese. Yra tėvai, uošviai, bet ir jie pripratę prie tokio mano būdo. Gyveni sau, nors užjauti visus. Akcijų nepirkau, savy dar skolinu. Nepatiko jų žinia apie sąskaitos aptarnavimo mokestį, kad ir simbolinį kol kas 1 eur. Žinome kaip greitai jie mėgsta užaugti. Reikia atnaujinti robur pirkimus? Pinigų vienok susikaupė, nesurezgu kur juos sukišti.

Daugelis labai turtingų asmenų per 5 metus iki savo bankrotų sugeba išleisti daugiau nei finansiškai laisvu besijaučiantis asmuo uždirba per gyvenimą, ir ko jam nelemta išleisti. Finansinė laisvė yra asmenybės gyvenimo filosofija. Draugaujantys su matematika aiškiai supranta, kad didžioji dalis žmonių privalo dirbti – mus supa sudėtingas pasaulis, kurį reikia prižiūrėti. O ta finansiškai laisva mažuma turi elgtis diskretiškai,būti mandagi ir neiššaukti neapykantos savo gyvenimo būdui. Bet taip nėra, visa socialinių tinklų industrija laikosi ant pasipūtimo ir akiplėšiškumo, perdėto savęs demonstravimo. Kritusi žvaigždė sukelia dar daugiau minios šėlsmo. Mėgaujamasi lyg gladiatoriaus mirtimi. Girtis savimi ir išlaikyti dėmesį. Sunku. Ir beprasmiška. Bet žmonės yra kokie yra. Ir jei gimei ne toks, turi galimybę turėti viską tyliai. Be pavydo. Finansinė laisvė visai paprasta – išleisti mažiau nei gauni. Apatinė riba tikrai žemai, na o kam niekada negana, tas jos ir nesiekia. Saiko turėjimas būtina sąlyga. Daugumai užtenka automobilio, kitam maža nuosavo lėktuvo. Jei vis dar rūpiniesi pinigais, tikriausiai nesi laisvas, jei jautriai išgyveni praradimus, gal ir nebūsi. Jei tau visko gana – esi lasvas. Arba senas.

Pajamos šiais metais 46468 Eur, išlaidos 11368 Eur. Truputį daugiau išleidau skrydžams, remontavau automobilį beveik už 400. Daugiau nieko ypatingo. Akcijų nepirkau, pinigų skolinimą pristabdžiau, susikaupiau grynųjų pagalvę. Turtas nuvažiavęs iki 728kE. Tai maždaug 10% žemiau aukščiausios atžymos. Dar nebadauju. Po miškus trankiausi mažiau, bet bent po 25 kilometrus kaskart savaitgaliais prasieinu. Pasvajoju apie elektrinį dviratį, bet nenoriu užgriozdinti buto, net jei ir turiu tuščią kambarį. Tikriausiai svajonėse juo naudotis smagiau. Ne kartą patyręs – nupirktas daiktas neteikia tikėto džiaugsmo. Skaitau itin mane sudominusią knygą – Robert M.Sapaolsky “Elgesys”. Labai išsamiai ir plačiai užkabinta tema. Gal plačiau ir nesu skaitęs.

Vėl skaičiuoju – nuo metų pradžios gauta 41322eur, išleista 9784eur. Dėl neapsisprendimo kišti pinigus į akcijas pasirinkau kišti į savy. Šiai dienai ten 92800 eur, suapvalinus. Spalio mėnesį pristabdysiu, nes šiam momentui beveik likau be pinigų – taip intensyviai grūdau į paskolas. O iki metų galo dar prisireiks apmokėti viešbučius, autonuomą na ir gal dar kokius bilietus rudeniui nusipirksiu – labai noriu pagauti gerą kainą skrydžiui į Pakistaną. Mano rinkinyje – Tianšanis, Pamyras, Himalajai, o štai Hindukušo neaplankiau. Svajonė, nebūtinai pavyks taip greit kaip norėčiau. Bet tik svajodamas ir  stengdamasis įveikti savo dar neįveiktas ribas jaučiu, kad gyvenu. Žinau, yra šeima, bet rizika, kelionė į nežinią yra geriausios akimirkos, trumpi momentai kai jautiesi labai pakiliai. Be jų viskas labai nyku.

Senokai neapsisprendžiau kokias akcijas ar robur fondus pirkti, bet pinigai kaupėsi, tai prieš kelis mėnesius nusprendžiau agresyviai pasididinti savy portfelį. Pradėjau imti visas trukmes ir reitingus. Su investuotojų fondu. Šiai dienai į skolas įkišta jau virš 90kEur. Kol kas planas 100k. Bet jei štiliai rinkose užsibus, kas žino. Paprastai kai kažkas pinga, kažkas brangsta, bet ne dabar. Būna kaip šiandien – krenta sp500, krenta nafta, eur usd malasi vietoje. Ateitis parodys kiek tas sprendimas geras. Kai nesumąstau ką nors įsigyti sau ar namams, belieka skolinti. Aš viską turiu, ko man reikia. O ko neturiu, pvz išmanaus laikrodžio – man nereikia. Labai tiksliai žinau. Dvejojantys, manau bent karts nuo karto prisiperka niekučių. Viena įsivaizduoti ką su daiktu veiksi, o kita ką iš tiesų su juo veiki. Man visada dilema, ką dar nupirkti už pinigus. O gaunu aš jų stabiliai. Taigi dabar parduodu šiandienos pinigus už didesnius ateities pinigus. Dar gavau pasiūlymą dirbti prie projekto po 3-4 valandas už maždaug 2000 eur į rankas. Neprašytą pasiūlymą. Atmečiau. Esu seniai apisprendęs nebepardavinėti savo likusio laiko už pinigus, o kuo daugiau jo pasilikti sau. Dvidešimt aktyvių metų, pavyzdžiui kalnuose ir dar dvidešimt aplink namus, čia jei ilgaamžiu būčiau gimęs. O jei ne? Suprantu, kai kas jaučiasi naudingi ir reikalingi pasauliui tik atiduodami jam visas jėgas. O aš jaučiuosi dulke, ir nesureikšminu savo gyvenimo visatos kontekste. Mano laimė manyje, pripažinimo nesiekiu. Stengiuosi savyje atrasti daugiau abejingumo viskam aplink. Man taip paprasčiau. Neverkti ir nesidžiaugti.

Ar restoranų lankymas yra privaloma norma siekiant būti visuomenės dalimi ar tik dar viena žiurkių lenktynių atmaina, vejantis “galinčiųjų” sau tai leisti “lygį”? Nemokantys “taip’ gyventi turėtų jaustis apgailėtinais? O gal kandžia arogancija užvažiuoti per “gero” gyvenimo aktorius, tinkamas atsakas? Tuštučiai madoje, žiniasklaida net tapusi mokama neišmoko keisti bulvarinio turinio. O gal nenorėjo? Arba nevertėjo? Kai rašantieji atvirai garbina demonstratyviai turtingą gyvenimą kaip gerą, vargu ar skaitantieji gali susidaryti kitą nuomonę. Yra lrt, yra bernardinai, bet masių jie nepasiekia. Gal tie protai giliau siegelsuodaitiško turinio ir ne(be)įkąstų? Bet – tušti puodai garsiau skamba, o žurnalistika tik verslas, nieko asmeniško. Kodėl turėtum sau duoną pelnytis kaip moki, o kitiems aiškinti kaip reikia?