laisvo gyvenimo sprendimas

Senokai neapsisprendžiau kokias akcijas ar robur fondus pirkti, bet pinigai kaupėsi, tai prieš kelis mėnesius nusprendžiau agresyviai pasididinti savy portfelį. Pradėjau imti visas trukmes ir reitingus. Su investuotojų fondu. Šiai dienai į skolas įkišta jau virš 90kEur. Kol kas planas 100k. Bet jei štiliai rinkose užsibus, kas žino. Paprastai kai kažkas pinga, kažkas brangsta, bet ne dabar. Būna kaip šiandien – krenta sp500, krenta nafta, eur usd malasi vietoje. Ateitis parodys kiek tas sprendimas geras. Kai nesumąstau ką nors įsigyti sau ar namams, belieka skolinti. Aš viską turiu, ko man reikia. O ko neturiu, pvz išmanaus laikrodžio – man nereikia. Labai tiksliai žinau. Dvejojantys, manau bent karts nuo karto prisiperka niekučių. Viena įsivaizduoti ką su daiktu veiksi, o kita ką iš tiesų su juo veiki. Man visada dilema, ką dar nupirkti už pinigus. O gaunu aš jų stabiliai. Taigi dabar parduodu šiandienos pinigus už didesnius ateities pinigus. Dar gavau pasiūlymą dirbti prie projekto po 3-4 valandas už maždaug 2000 eur į rankas. Neprašytą pasiūlymą. Atmečiau. Esu seniai apisprendęs nebepardavinėti savo likusio laiko už pinigus, o kuo daugiau jo pasilikti sau. Dvidešimt aktyvių metų, pavyzdžiui kalnuose ir dar dvidešimt aplink namus, čia jei ilgaamžiu būčiau gimęs. O jei ne? Suprantu, kai kas jaučiasi naudingi ir reikalingi pasauliui tik atiduodami jam visas jėgas. O aš jaučiuosi dulke, ir nesureikšminu savo gyvenimo visatos kontekste. Mano laimė manyje, pripažinimo nesiekiu. Stengiuosi savyje atrasti daugiau abejingumo viskam aplink. Man taip paprasčiau. Neverkti ir nesidžiaugti.

Ar restoranų lankymas yra privaloma norma siekiant būti visuomenės dalimi ar tik dar viena žiurkių lenktynių atmaina, vejantis “galinčiųjų” sau tai leisti “lygį”? Nemokantys “taip’ gyventi turėtų jaustis apgailėtinais? O gal kandžia arogancija užvažiuoti per “gero” gyvenimo aktorius, tinkamas atsakas? Tuštučiai madoje, žiniasklaida net tapusi mokama neišmoko keisti bulvarinio turinio. O gal nenorėjo? Arba nevertėjo? Kai rašantieji atvirai garbina demonstratyviai turtingą gyvenimą kaip gerą, vargu ar skaitantieji gali susidaryti kitą nuomonę. Yra lrt, yra bernardinai, bet masių jie nepasiekia. Gal tie protai giliau siegelsuodaitiško turinio ir ne(be)įkąstų? Bet – tušti puodai garsiau skamba, o žurnalistika tik verslas, nieko asmeniško. Kodėl turėtum sau duoną pelnytis kaip moki, o kitiems aiškinti kaip reikia?

Būna, kad pavydžiu paprastiems žmonėms, na aš juk nepaprastas? Cha. Tarp milijonų dykaduonių. Nedirbu, turiu per daug laisvo laiko, tai prisigalvoju visokių niekų. Tų kitų gyvenimų matomos nuotrupos taip traukia prisiliesti. Va eina žmonės į darbus, augina vaikus, planuoja kaip kartu leisti atostogas, ką pirkti, kaip sutaupyti . Rutinų istorijos. Man to pristinga. Kai rutina tik rutinos ieškojimas. Nesibaigiantys skrydžiai pramaišiui su naujų bilietų paieška, kuprinių turinio perkratymai, kalnų maršrutų paieška- viskas akimirką įgrysta. Bet neturiu kito gyvenimo. Niekas jo neturi. Išlikti savimi. Kokiu? Nežinau. Laisvė ne tik suteikia pasirinkimą, bet ir  įklampina į pasirinkimą. Juk paprasčiau daryti tai ko tikisi kiti, o kai niekas nieko nesitiki? Bent iš manęs. Nes beveik nėra žinančių apie mane. Nedaug skiriuosi nuo išėjusių Anapilin. Žmonės gyvi, kol yra visuomenės dalimi. Per ilgai gyvenantys iš socialinės užmaršties trumpam ištraukiami kaip lėlės šimtmečio jubiliejaus juostos užrišimui, arba panegirikomis liaupsinami sėkmingai numirę. Lyg ir ne to siekiau. Už gyvenimą!

Šiais metais gauta pajamų 36026 eur, išleista 8781 eur. Daug lėktuvų bilietų prisipirkau, artimiausi į Madeirą. Taip, buvau ne kartą, bet man patinka, mažiau turistinė nei Tenerifė. Žinoma, kai pigūs bilietai, tokių kaip aš pakanka. Klaidinga jaustis vieninteliu, tarp 8 milijardų būtinai atsiras panašių įpročių ir gyvenimo būdo propaguotojų. Nepažįsti, bet jie šalia. Tai dėl jų nesulauki žydrom gėlytėm išmargintų rožinių kelnių nukainavimo, tai jie nuperka nevalgomo skonio šokoladą, kurį atrodė mėgsti tik tu vienas. Ir darbe gyvenimo prasmės nematai ne tu vienas. Tie žmonės kaifuoja dėl gyvenimo nedirbant, dykinėjant ir kad už tai jiems nieko nebūna. Internetas padeda suvokti kiek daug Žemėje tokių minimalistų – hedonistų kasdien šukuojančių pasaulį. Niekada iki šiol nebuvo taip lengva gyventi. Kai net skurdžiausiuose kraštuose žmonės masiškai tunka, gali drąsiai keliauti beveik už dyką – badu tikrai nemirsi, pasidalinti maistu su svetimšaliu nesikuklina net lūšnynų gyventojai. Žalioji revoliucija įvyko kai didesnė dalis dabar gyvenančiųjų pasaulio gyventojų dar nebuvo gimusi ir todėl apie badą žino tik iš pasakojimų. Kaip ir aš. Nesugebėtume savo proseneliams įrodyti, kad sotus aptukėlis gali tuo pat metu būti ir skurdžius.

Tenka susitaikyti, kad esi tik niekam nebereikalingas žmogus, kurio turimi pinigai padeda, išlikti svarbiam kitiems būtent dėl jų, bet netampi svarbus sau ar visuomenei. Tavo nauda tik tavo turtas, kurį kiti nori persipumpuoti sau. Ne konkrečiai tavo, bet bet kokį turtą. Taip veikia šis pasaulis. O tas, laimingas be pinigų, jau beveik išnykęs, ne be mūsų, “vakarų civilizacijos”pastangų. Labai dažnai apie tai mąstau, bei ieškau straipsnių iš giliau pasikapsčiusiųjų temoje. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC7806144/

Septynių mėnesių pajamos 30803 eur, išlaidos 7246 eur. Nuo rugpjūčio ketinu vėl didinti investicijas per Savy. Jau kuris laikas esu Turkijoje, o po savaitės tikiuosi nukakti į Sakartvelą. Nieko naujo, įprasta kasdienybė – žmonės gyvena klampių norų pašonėje. Reklama persmelkta gyvenimo arena net ir gimusius ant tvirtos žemės, nepatyrusius varžymosi šeimose, vilioja susikauti nesibaigiančiose žiurkių lenktynės. Negaliu teisti, nes kas aš toks, bet man patinka stebėti gyvenimo šventę, įtraukiančią žmones į dirbk, pirk, mirk ratą. Buvau ten ir maniau – taip reikia. Jei tu ne ten, tu – niekur. O dabar lyg ir neturiu tokių draugų, bet ar pasilgau? Toks ponas Šopenhaueris labai aukštino galimybę gyventi vienam nedirbant kasdienių darbų, susitelkus į išminties tyrinėjimus. Tikriausiai ne jis vienas, bet palikusių savo apmąstymus raštu mažai beliko. Man irgi smagu pasinaudoti civilizacijos pasiekimais skrendant į tolimesnius kraštus. Bet nemėgstu ilgai būti pažįstamų būryje, bėgu kaskart kiek pabendravęs. Tu negali patikti visiems, o tuo labiau visi tau. Ir tik finansai sprendžia, kiek toli gali sau leisti gyventi vienas. Autonomiškumas bandant sutelkti mintis bereikšmiams, jau daugelio nuvalkiotiems gyvenimo būties klausimams. Vis iš naujo. Net mirusios žvaigždės vietoje gali įsižiebti nauja arba sukristi į bedugnę. Žmogus ir jo technologinė aplinka tik mirusių žvaigždžių likučių derinys. Kiekvienas sunkesnis už geležį elementas sukuriamas per akimirką atsitiktinai suartėjusių dviejų neutroninių žvaigždžių sprogimo – susijungimo metu. Formaliai jos jau buvo baigusios savo amžių. O kiek gyvenimų galėjo prabėgti jų orbitose? O tu ieškai ramybės ar bėgi nuo jos pasislėpti linksmoje minioje? Mes gyvename savo trumpus gyvenimus, stengiamės sukurti panašius į save. Tik kartais, ir tik kai kas, trumpai užmes akį pamatyti seniai išnykusios galaktikos atvaizdą, kurios šviesa tik dabar pasiekė mus. Vargu ar supras. Ir nereikia. Gyventi nežinatiems lengviau.

Šiandieną sutikau seniai matytą draugą. Prieš daugiau nei dešimt metų turėjome bendrų reikalų kone kasdien, kartu gerdavome be progos, ir net važiuodavome į gamtą. Bet reikalai išsiskyrė ir mes pradėjome tolti lyg laivai, po truputį atsirado atstumas, o galiausiai viskas dingo migloje. Kaltininkas esu aš, mano nebendravimas toks, kad jei neturiu interesų tai niekada neskambinsiu ir nebendrausiu. Baigiasi reikalai – baigiasi bendravimas. Be pykčiu, tiesiog tyliai baigiasi. Ir tokie susidūrimai man visada primena, koks aš kitoks. Galiu metų metams pamiršti sutiktus ar artimus žmones ir nesigraušti. O jie gyvena, keliauja, buriuoja, važinėja motocikalais, nardo. Veiksme ir judesy. O aš nuskendęs savyje, knygose, solo žygiuose į tankmę. Kartais beveik asketas. Man tie susidūrimai primena fiziką, Brauno judėjimą, atsitiktinumą. Lyg vėl būčiau pilno Saulės užtemimo zonoje – staiga visiška naktis, staiga ir vėl diena. Su vėju praskriejantis Mėnulio šešėlis. Nesmalsaudamas sužinau apie prabėgusį dešimtmetį, užaugusius vaikus, šunis, keliones, pinigus. Pasiplepėjome ir nuklydome į miglą. Aš vėl su savimi.

Beskaitydamas naujienų svetaines kartais žvelgiu į save pasaulyje: rinkoje gerai apmokamo darbo negaučiau. Priežastis –  nekvalifikuotas. Mano ketvirčio amžiaus senumo VU diplomas jau bevertis, kitokių brangiai apmokamų įgūdžių neturiu. Nemoku kloti plytelių, dengti stogų, dažyti, instaliuoti santechnikos ar elektros. Niekada nedirbau valstybės tarnyboje bei tik epizodiškai kitiems. Kai tiek metų užsiėmiau prekyba, tik prekybai ir tikčiau, bet rinkoje pilna jaunesnių ir agresyvesnių prekeivių. Tų, kam labiau reikia pinigų. Aš savo užsidirbau. Pakankamai. Metodų nesirinkau, gyvenimas tai karas ir visi būdai geri. Perteklių ilgai skolinau ambicingesniems svajotojams su realiais planais ir net valstybei, tik labai labai seniai. Taip susikaupė šiek tiek daugiau nei reikia, ir tikslas neprarasti to dabar, nes žmogų maitina darbas, kapitalas, autorinės teisės arba pensija. Turiu tik kapitalą. Man nereikia daug, bet kaip smagu nesirūpinti ir dėl to mažmožio. Minimalistinis gyvenimo būdas ir introvertiška prigimtis leidžianti mėgautis pasauliu savyje labiau nei draugyste su aplinkiniais yra labai pigus. Ekstravertus išmokau pakęsti tiek kiek jie naudingi, bet stiprių ryšių realiai neturiu su niekuo. Čia prisimenu Čerčilio posakį: D. Britanija neturi amžinų draugų nei amžinų priešų, tik amžinus interesus. Tinka ir man. Gyventi nerūpestingai yra siekiamybė, bet norint tikrai nerūpestingai gyventi reikia labai rūpestingai pasiruošti. Apžvelgiu pusmečio finansus, kritimas yra. Pajamos 26595 eur, išlaidos 5635 eur iš jų kurui tik 377 eur per pusmetį. Mažai važinėju, kojos vis dar pagrindinė transporto priemonė mieste.

Man patinka gyventi tyliai, nepastebimai. Seniai žinau, esu nebailus introvertas. Bet drąsa reikalinga tik gintis. Retai prireikia. Nemėgstu niekur kištis, dažniausiai esu abejingas pasaulio blogiui ir gėriui. Nepavydžiu, ir nesielvartauju. Žuvo vienas ar tūkstančiai – man statistika. Su Ukraina buvau sujaudintas. Išimtis gavosi. Nesmalsauju net apie gimines, o apie vietines ir tarptautines paskalų spaudos žvaigždutes tiek ir težinau, kiek antraštės parašo. Beveik nepažįstu kaimynų. Lengviau taip gyventi. Juk pasaulyje gerai gyvenančiais įsivardins nedaugelis. O skausmo po Saule begalės. Kam įsijausti? Visų neišgelbėsi. Reikia stengtis? Nenoriu. Stoviu šešėlyje, stebiu gyvenimo dramą nematomas, nesujaudinamas. Toks niekšas.

Grįžau iš Tianšanio ir Pamyro. Galva pailsėjo, kūnas pavargo, nesu sportininkas, niekada ir nebuvau. Tokioms veikloms svarbiau užsispyrimas nei reali fizinė forma. Esu matęs verkšlenančių kačiokų, be plano nežinančių ką daryti. Kalnai ne sporto salė ar maratonas mieste su vandeniu visame kelyje ir medicinine pagalba. Mane tai veža. Niekada neperku draudimo. Pinigai kelyje labai menki išleisti, be skrydžio bilieto tilpau į didžiausią euro kupiūrą – 500. Drąsiai galėjau sutaupyti dar. Pasilepinau kiekvienoje civilizacijos saloje, maitinausi kavinėse kai tik tokias rasdavau, miegojau ne tik palapinėje. Visi nori uždirbti iš pašaliečio. Ir viskas pigu. Jaučiu net pareigą pirkti vietinių paslaugas, taip juos paremdamas. Vasarai planų neturiu. Kas nors ekspromtu atsiras. Tikiuosi. Laukinės kelionės, be tikslo pamatyti kažką konkretaus mane veža labiausiai. Šeimos turtas vis dar mažėja, susitraukė iki 740k. Tiksliau primesiu mėnesio gale. Po ilgos pertraukos pasipildžiau Igničio akcijų, sušvietė, kad einamu momentu jos geresnis pasirinkimas už robur global. Laikas parodys.