laisvo gyvenimo sprendimas

Neturiu jokių socialinių tinklų. Realybėje daugiausia yra rutinos. Džiaugsmas ir skausmas yra paraštėse. O facebook visus aplinkinius matysite nesibaigiančioje šventėje. Gali ir depresija susirgti – kaip čia tavo vieno gyvenimas toks pilkas. Neturiu, nes nemėgstu bendrauti, nemėgstu leisti laiko sekdamas kitų gyvenimus, neskaitau aukštuomenės kronikų, žurnalo “žmonės” ir šiaip blevyzgų. Istorinių žmonių biografijas paskaitau, jos rašomos po mirties ir ta asmenybė nepanaši į tuštučius ir tuštutes, kurių gyvenimo smulkmenomis užpila populiarius tinklapius. Žavesys, pavydas, neapykanta – jausmai judinantys skaitančius ir rašančius, skelbiančius nuotraukas ir jas peržiūrinčius. Man tai destruktyvus, nepriimtinas laiko leidimas. Visai komfortiškai jaučiuosi išlikdamas nematomas, nežinomas ir todėl laisvas nuo kitų nuomonių ir apkalbų. Tie keli artimiau mane žinantys žmonės būdami panašūs nekelia pavojaus mano vienatvei. Google mano vardas ir pavardė parodys mano telefono numerį ir įmonę. Nei nuotraukos, nei straipsnių, nei postų, nei biografijos detalių. Creditinfo irgi nieko nepeša. Esu niekas. Mane rasti sunku, ir aš tuo džiaugiuosi. Laisvei nereikia kitų.

Daug kartų susidūriau su žmonėmis vengiančiais bet kokių mokesčių. Man atrodo, kad 15% mokesčiai pajamoms ne iš darbo santykių yra maži. Lietuvoje neverta užsiimti pinigų plovimu. Tik ne visiems taip atrodo. Teko ne kartą konsultuoti žmones, bandačius susimažinti savo pelnus iki minimumo. Nuo savęs tokiems pridedu, kad neapsimoka gyventi su maišu juodų pinigų. Apmokestintus pinigus investuoju ir jie kuria pinigų srautą. O maiše ar įmūryti sienoje jau per pora metų suvalgo nesumokėtų mokesčių dalį ir toliau sėkmingai nuvertėja. Gobšumas uždaro galimybę uždirbti daugiau. Negali neturėdamas legalių pinigų nusipirkti brangesnio namo, automobilio. Susidūriau su atvejais, kai žmonės laukė 3 metus, kad nereikėtų mokėti GPM nuo NT vertės padidėjimo, bet atėjo 2009 krizė ir vietoj pelno liko skolos bankams. Vien dėl nenoro atriekti 15% savo valstybei. Mėgstu pinigų srautus, gal racionaliau būtų investuoti į neišmokančius dividendų ETF, sutaupyčiau 15% kas metus, bet niekas neapdraustas nuo naktinių mokesčių reformų, kai tarifas pakyla likus kelioms dienoms iki naujųjų metų ir kai net skubant gali nepavykti išsiparduoti esant žemesniam tarifui, o vėliau atpirkti. Taip įmanoma ir tai legalu, bet man lengviau susimokėti kasmet. Valstybei irgi reikia gyventi, yra masės mažaraščių, socialiai pažeidžiamų žmonių, kurie negali pasinaudoti visomis lengvatomis, kurios gali pasirodyti sukurtos būtent protingesniam sluoksniui, kuris dėl savo prigimties niekada skurdo nematys. Norėtųsi, kad visuomenėje daugėtų nori mokėti mokesčius, ypač kai jie vis dar tokie maži.

Neturiu tikslo sukaupti konkrečią sumą. Man pinigai ne vienintelis aukščiausias įžiūrimas kalnas į kurį užtempus rogutes galima smagiai pasileisti žemyn. Savo kelyje matau daug kalnų ir slėnių. Kaip ir kelionėje, man smagiausia kelias. Gyvenimo būdų pinigų atžvilgiu yra daug, bet rezultatai tikėtini du – pinigai kaupiasi arba pinigai nesikaupia. Čia prisimenu arabų patarlę – išleisk mažiau nei uždirbi ir būsi turtingas. Juk tik patys savo galvoje nustatome savo vietą pasaulyje, patys save suvokiame kaip laimingus arba ne. Daug istorinių asmenybių net ilgus metus praleidę kalėjimuose neprarado vilties ir laimės, bet dar daugiau nesugebėjo tapti laimingais būdami laisvi ir turtingi. Savižudybėmis baigė gyvenimą tik sumažėjus turto vertei, kai kiti net praradę viską nepristigo optimizmo pradėti iš naujo. Yra žmonių, kurie sunkiai dirba metus emigracijoje, o grįžę iškelia puotą ir prašvaistę didelę dalį santaupų, vėl grįžta į darbą. Spėju, kad žema savivertė verčia taip elgtis. Dar kalta ir aplinka kurioje asmenybė formavosi. Intravertui tai mažiau būdinga, bet asmenybės tipo pasirinkti negali, tik padailinti, jei pakanka emocinio intelekto. Neturėtume teisti kitų, dėl mums neįtinkančių poelgių, ar gyvenimo būdo, jei tuo nesuvaržomi mūsų ar kitų visuomenės narių pasirinkimai. Ir vėl paprieštarausiu – žmogus negebantis sukaupti kažkiek turto senatvei ar ligai tampa visų našta ateityje. Todėl mokesčiais atimdama dalį uždarbio valstybė pasirūpina ir negebančiais galvoti toli į ateitį.

Praeitais metais buvau nusipiešęs +50000 eur valdomo (likvidaus) turto padidėjimą. Pavyko +60000. Investicijų į NT neapskaitau, būtų dar +5000. Šiais metais norėčiau matyti +50000, bet linkęs nuleisti kartelę iki 40000, nes pandemija kol kas per gerai mano šeimai ir pajamoms atsiliepė, artėjimas vidurkio link sako, kad tai turi pasikoreguoti ateityje.

Pasidairiau atgal. Pats labai nustebau, kad per 2020 išlaidų apturėjau tik 6665 eur, ir čia dar su užstigusiais keliais šimtais skrydžiams. Vienas paaiškinimas sau – pirkau tik kelis drabužius humanose, nevaikščiojau į viešojo maitinimo įstaigas ir nekeliavau. Sieną kelis kartus kirtau, bet tai ne kelionės. Žmona naudojasi tarnybiniais transportais, telefonais, kompiuteriais bei internetais. Tai nei šeimos pajamos nei išlaidos. O karantinas, ramus laiko leidimas namuose bei pasivaikščiojimai po apylinkes nieko nekainuoja. Tikiuosi šiais metais išleisti daugiau vien dėl atsidarysiančių kelionių.

Ar ne keista, kad kuo daugiau visuotinai išslavinusių žmonių, tuo daugiau sąmokslo teorijų kūrėjų ir gerbėjų aplink mus. Perskaičiau visą Bibliją – seną ir naują testamentus. Ne Dievo ieškojau, tiesiog norėjau išklausyti kitą pusę. Nesu tikintis, net nepraktikuojantis, o labiau ignoruojantis religines šventes. Mokslo atradimais tikiu, pasitikiu, bet leidžiu sau keisti senas žinias naujomis. Bet kas žmogui turi įlįsti į galvą, tapti įkyria mintim, kad jis neklausydamas jokių argumentų vos ne spjaudydamasis oponentus vadina kvailiais. Neperkalbami žmonės, net nesuabejojantys savo vienintele tiesa. Ir štai gyvename izoliacijoje.

Draudimai daugeliu atvejų yra bloga ir brangi kontrolės priemonė. Kaip kad dabar esantis draudimas prekiauti alkoholiu sekmadieniais po 15 valandos. Draudimo užtikrinimo mechanizmas sudėtingas ir brangus, o rinkoje atsiranda šešėlinė pasiūla, todėl vartotojui draudimas lengvai apeinamas. Valstybė gali įvesti papildomą mokestį alkoholiui parduodamam gam tikromis valandomis, taip sumažinti šešėlį, o kartu riboti alkoholio prieinamumą. Šiuo atveju brangaus kontrolės mechanizmo nereikėtų nes dėl menko kainų skirtumo šešėlis tiesiog nesuklestėtų. Kita nesėkmių kovos su alkoholiu srityje yra neturėjimas plano kryptingai panaudoti už alkoholį surinktus pinigus. Manau senų girtuoklių pakeisti neįmanoma, tačiau jaunoji karta galėtų būti užimta sporto aikštelėse, kurioms įrangti ir reiktų skirti pinigus iš alkoholio akcizų arba naktinių antkainių.

Labiausiai nekenčiama konstrukcija. Nesidomiu, nežiūriu, nedalyvauju. Judėjmo reikšmę suvokiu. Ir judu kiek įmanoma daugiau. Visur pėsčiomis, dažnai be lifto. O kas yra sportas? Man tai kaip ir mada – būdas užimti dalį visuomenės laiko ir verslo šaltinis. Blogo tame nėra, visi kažkuo užsiima, bet primetami net ir geri dalykai tampa blogiu. Jei nesportuoji, nesivaikai madų, nevaikštai į teatrą, nesisocializuoji, žiūrėk tuoj kas nors apšiks tau galvą, kaltins už tai, kad negyveni taip kaip jis ar jie. Žmonija per paskutinius penkiasdešimt metų savo žinias pagilino kartais. Tik žinių paskskirstymas visuomenėje netolygus. Tamsumo, neišprusimo ir baimės kitoniškumui išliko ne mažesnėje visuomenės dalyje nei viduramžiais. Net išsilavinę žmonės kartais skaito horoskopus, bet dalis vis dar tiki. Kiti lanko bažnyčią ir tiki burtais. Nors Biblija įsakmi – visa kas ne iš Dievo, tas iš velnio. Žmonėms patinka save laikyti gudresniais nei jie yra. Tas pastebima mažiausiai išsilavinusiuose – jie viską žino, retai eina į kompromisus ir dar rečiau atsitraukia nuo savo net akivaizdžiai neteisingų nuomonių

Kaip dažnai mes ir aplinkiniai turime, nors dažniau norime, rinktis naują vietoj seno. Naujas telefonas, kompiuteris, drabužiai, netgi automobiliai. Man tai didžiausių sutaupymų šaltinis. Kiek kartų pagavau besvarstantį pirkti kažką, ką jau turiu. Negaliu sau leisti gaminti šiukšles. Pirkdami vien dėl naujoviškumo paliekame gerų daiktų kalną, juos sunku parduoti, nes dauguma irgi suka nosį nuo seno. Pradėti turiu nuo savęs. Aš turiu nepirkti, kad nepirktumėte Jūs. Tik asmeninis pavyzdys gali stabdyti vartojimo šventę ir atitolinti prabudimą šiukšlių planetoje. Profilaktiškai derėtų jau nuo pirmos klasės vežti vaikus į sąvartynus, pasakoti apie vartojimo pasekmes. Ir kartoti tai kas met

Prasidėjo. Turiu dar pora knygų iš bibliotekos, kuriam laikui užteks. Prisimenu alaus savaigalį miško pirtyje. Publika neišsilavinusi, bet dalis tikrai apsukri ir gyvenimą susitvarkę įdomiai. Paprastas pamaininis darbas, – būti neišsiskiriančiu ir koks nors neoficialus užsiėmimas, iš ko žmonės už namų sienų gyvena daug geriau nei turėtų pagal deklaruotinas pajamas. Nemanau, kad kažkokius unikumus sutikau. Pilna tokių aplink mus.