laisvo gyvenimo sprendimas

Vėl ne Lietuvoje. Nusipirkau dar 300 Igničio akcijų. Nes šovė mintis. Nes turėjau už ką. Padariau tai. Nes nepadaryti dar lengviau. Gavau 2466 eur pajamų, patyriau 1045 eur išlaidų. Šiais metais man sueis penkiasdešimt. Akivaizdus noras gyventi dėl gyvenimo, ypač to kuris verda galvoje. Mažiau daiktų, žmonių, ryšių. Vasara žiemą tam labai tinka. Nutolstu per tūkstančius kilometrų, ir atsiriboti mintyse tampa dar lengviau. Žiemodamas kur šilta tampu labai pasyvus, tinginiauju, vaikštinėju pakrantėmis, laipioju į kalnelius, maudausi, gurkšnoju. Nenoriu būti smerkiamas, bet iš kitos pusės – man tas pats. Neturiu gerbėjų, kuriuos įžeisiu, draugų, kuriuos atstumsiu. Supras. Deginu tingiai pinigus ir gyvenimą. Norėčiau save begurkšnojančiu Hemingvėjumi matyti, tokiu produktyviuoju, deja, dažniausiai esu kaip dauguma. Dauguma yra pasyvūs. Net ir rėksniai. Žinančių ką daryti pilni pakampiai. Jie patars, jie palaikys ir… jie nieko nedarys. Todėl geriausias būdas veikti yra daryti iškart. Daryti pačiam. Nes akimirkos pakanka apsispręsti nedaryti. O jei dar kas nors šalia. Dviese lengviau rasti priežastį nedaryti. Žmonės darbe bamba tarpusavyje apie viršininkus, bet vistiek lieka efektyvesni, nei dirbdami sau. Tinginystė įgimta, o tėvų, vyresniųjų, viršininkų žodis veiksmingesnis nei savitaiga. Gal tik motinystės jausmas stipresnis už bet kokią valdžią, todėl moterys atkaklesnės, o esamoje patogumų visuomenė jos tampa vienintelėmis išlikimo ekspertėmis. Vyrai praranda pozicijas, kaltindami valdžią, feminizmą, lgbt, dangsto savo lepšišką prigimtį. Vaikai vis dažniau lieka moterų rūpesčiu ir tai netiesiogiai didina jų indėlį į šio pasaulio išlikimą. Joms vis dažniau tenka pasikliauti savimi. Nepilnos šeimos to atspindys. Vyrams seniai nereikia medžioti, o septynios didžiosios ydos suklestėjo kaip niekad. Alkoholis, paleistuvės ir narkotikai prieinamesni lengviau nei bet kada anksčiau, tai kam tos žmonos ir vaikai? Kitataučiai perima sunkesnius ir nepatrauklenius darbus. O mums tik duonos ir žaidimų. Pasyvios pajamos – aktyviam gyvenimui? Bet kažkas už tai moka visą kainą. Šalys, kuriose pagaminta didžioji dauguma mūsų vartojamų daiktų arba jų komponentų. Kur dirba net vaikai. Dauguma brangiausių bet kurių namų vartojamų daiktų bus pagaminti ne Euopoje, geriausiu atveju surinkti Europoje. Savuose tik kai kurias Ikea plokštes pamenu buvus lietuviškas. Keista situacija. Prekyba ir paslaugos sukuria tuo didesnę vertės dalį, kuo turtingesnė šalis yra. Gamyba sudaro tik 11% JAV BVP, bet be jos visa kita nelabai ir egzistuotų. Našesnė gamyba ir žemės ūkis menkaverčius žaidimus pavertė sporto industrija, menai iš religijų ir turtuolių tarnaitės virto masinio vartojimo produktais. Pasyviems žmonėms siūloma patogiai užmušinėti laiką. Badas liko žodžiu, kurio reikšmės dauguma neskiria nuo alkio. Užkandžių gaminama ir suvartojama daugiau nei patiekalų prie stalo. Pasaulis keičiasi. Dauguma viešai kalbančiųjų tariasi mėgstą keliauti, bet retas buvęs kelionėje nors kiek panašioje į sunkias atradėjų keliones. Dabar tai industrija saugiai išleisti/surinkti pinigus. Tai nėra blogai, tai yra kitaip. Gyvenimas. Sendami žmonės pradeda burbėti šablonais – mūsų laikais taip nebuvo, ką žmonės pasakys, į ką tai panašu ir panašias banalybes. Noriu kuo ilgiau netapti tokiu. Stebiu besikeičiantį pasaulį ir bimbinėju. Bandau išlikti abejingas tam ko nesuprantu. Neteiskite, ir nebūsite teisiami. Luko 6:37

Minimalistai negali būti pavyzdžiu. Progreso stabdžiai, sąvartynų gyventojai. Minimalistai nesukūrė dabartinio pasaulio, tačiau puikiai gali jame tarpti ir klestėti. Perprodukcija mažų poreikių žmonėms sukūrė atrodytų utopinį pasaulį – visko daug ir pigiai, užsidirbti viskam pakanka vos dalies seniau eikvoto išgyvenimui laiko. Gyvenimas nusišypsojo ir nereikliems tinginiavimo ir savęs ieškojimo specialistams. Galima gerti, rūkyti, ilsėtis, terlioti, lipdyti, įmantriai vaikščioti ir viską paskelbti menu. Gal net kitus dykaduonius sugundysi įsigyti bilietą į performansą. O galima ir be įmantrybių ramiai gyventi su ramiu darbu. Galimybės slypi mažuose poreikiuose. Pasaulio neapskrisi, bet ar daug kam to reikia? Prabanga pabraidyti baltose pusnyse be priekaištų sau dėl šaltų namų ir tuščios keptuvės jau yra apdovanojimas gimusiems dabar ir nepatenkinti troškimai trims kartoms iki mūsų. Ainiai žmonių, neturėjusių svajonių net svajonėse, negali suvokti buvusių žmonijos nepriteklių. Pasaka apie cukraus gabalėlį per šventes pokario senelių vaikystėje skamba kaip apokaliptinio filmo scenarijaus fragmentas. Nereikia savęs plakti ar aukštinti – mes paveldėjome geit kintantį pasaulį ir juo naudotis gyvųjų teisė. Didžiųjų vartotojų šešėlyje skurdžių kraštų vaikai vis dar valosi dantis keliese tuo pačiu pagaliuku, bet turi batus ir spardo kamuolį, o krūvos jų šalyse pasiūtų drabužių perplaukia vandenynus, kad būtų parduoti, panešioti ir vėl sumesti į jūrinį konteinerį grįžti tuo pačiu keliu bei būti sudėvėti. Vartotojišką minimalizmą mums dovanoja trečiasis pasaulis, kurio didžiausia vartotojiška šiukšlė tėra plastikinis maišelis ir vandens butelis. Visas kitas šiukšles jie kuria vartotojų pasaulio poreikiams.

Pasiekti savo lipant kitiems per galvas. Yra toks metodas. Tik labai jau akivaizdus. O galima prasmukti pažeme. Žemės kirminų niekas į galvą neima. Čia kaip apiplėšti ir apvogti. Pirmu atveju auka patirs šoką, antru gali nė nesužinoti, jei to turto kaip voverė riešutų žiemai prislėpusi, – dešimt kartų daugiau nei jai reikia. O rezultatas plėšikui – vagiui gali būti tas pats. Nepastebimi veikimo būdai pranašesni. Nebūti adatos smaigalyje. Rasti norinčių būti lyderiais nesunku. O už jų stovinčių pilkųjų kardinolų beveik niekas nepastebi. Čia tokia mano reakcija į Skirmanto Malinausko kovas su aferistais, kurie iš teisės mokslų ir įstatymų taikymo gerai suprato – nebūk oficialus įvykių dalyvis ir liksi sausas. Naivuolių,norinčių tapti direktoriais ir akcininkais, pilna. O žmonės prigimtinai yra geri, todėl blogieji nesunkiai tarpsta. Jiems sulaikyti reikia atsivertusio blogojo, suprantančio iš vidaus veikimo metodus. Žmonės perka kur pigiau, gražiau, nesigilindami kas už to stovi, net jei perka namą už skolintus. Gerumui, kaip ir kvailumui, ribų nėra. Žmonės paverks į kameras, padejuos, nurys kartėlį ir gyvens toliau. Ir jie nieko nesusigrąžins, kaip ir minios gerųjų naivuolių prisipirkusių visokio plauko “kripto” turto, kurio 99% jau prapilta net ir pirmųjų nugvelbėjų. Lietuviškas pavyzdys Monetha ir jo įkūrėjai. Nesąžiningas nebūtinai baudžiamas. Vogti ar išvilioti pinigai, po kelių audringų apyvartos ratų pasaulyje, suteikę trumpalaikį pasimėgavimą brangiais automobiliais, šampanais, kelionėmis, ištvirkavimais, randa ramų užutekį tyliųjų turtuolių šeimų rankose.

Degraduoju. Visa degraduoja. Pasaulis taip sutvertas. Sąmonės degradacija kiekvienam skirtingu laiku. Gyvenimas tai upė, visi plaukia prieš srovę, link nepasiekiamų, menamų ištakų. Kas pirma pasiduos – dvasia ar kūnas, nesvarbu, Letos vandenys pagriebs, priglaus ir ištrins. Viską. Jei susitaikau su turimu statusu, patogumais ar jų nebuvimu, – aš nekovoju, aš degraduoju. Todėl sakau visiems ir kiekvienam – eik į priekį kol gali, kol norų kupina širdis. Sustoti negali – praris lemtis. Savęs apgaudinėjimas kažkokio patogumo sau ruoša. Tai ženklas – tuoj užleisi priekyje kitus, pasidavei ir jau tiktai atgal. Gyvenimas tai ne poezija, tai vyksmas, kaip žvaigždėms, taip ir žmonėms. Nuo iki. Ir mėgautis mažu tai tik savęs apgaudinėjimas garsus, žioploms (norėtum) ausims jis skirtas. Dar ne seniai buvau geriausias klasėje, bet greit pažemintas VU, ilgiausiam sąraše save suradęs paskutiniu tarp 25 iš pirmo ketvirčio. Nuostabu. Toks paprastas. Susižavėjęs pinigais, praradęs net ir tą mažiausią pranašumą. Eilinis žemės kirmis. Užmirštos moterys ir palikti vaikai. Barai, landynės, kazino. Pigaus alaus ir prasto vyno, kvailų veidų kompanija. Atsibudimas ir sąžinės beldimas. Viskas. Degraduoju. Neini į priekį – čiuožk žemyn. Užleisk tuos spindinčiom akim. Kuriems dar viskas priešaky. Kitaip ar ne, jie pakartos tą kelią, tik vėliau. Tokia ta ateitis. Graži, apsvaigusi, sunki, išblaiviusi.

Metai baigiasi. Pajamos 59854eur, išlaidos 14498eur. Kiek pamenu kažką prieš metus rašiau – pajamos kris, išlaidos augs. Netikrinsiu, kiek pataikiau, berods minėjau 10%. Vis dar pakankamai taupus? Turiu savo nuomomę apie taupumą. Visos įsitikinusių rašytojų mintys tėra tų rašytojų nuomonė, negalinti pretenduoti į tiesą. Žmonės gimdami gauna daug skirtingų savybių ir jei nelemta – krepšininkais netaps, ilgos treniruotės padės viršyti vidurkį, ne daugiau. Todėl niekas neturėtų graužtis, jei nėra toks kokiu save norėtų matyti. Gyventi taupiai kaip ir nepriaugti svorio – vieniems kainuoja begales kančių, kiti viską gauna be pastangų. Minimalistiniai poreikiai, gyvenimas be prabangos, nereagavimas į kitų nuomonę. Bodėjimasis kultūriniais, sporto, viešaisiais renginiais. Per savo pusę amžiaus daug kartų įsitikinau – taupiausieji tokiais gimė. Nuobodos. Iš tikrųjų jie netaupo arba nesijaučia tą darą. Introvertiški, neturintys brangių pomėgių, prisiderinantys prie aplinkos, neniurzgantys ir nesigiriantys. Niekas tokių neveja ir nekviečia. Jie tiesiog yra tarp mūsų. Nekliūnantys ir neįkvepiantys, nepastebimi. Gyvena neišsiskiriančiuose namuose, važinėja senais automobiliais, dažnas daug ką moka susitvarkyti pats. Palaikanti antra pusė, įvairiausių atsargų pirkimas per akcijas. Jie staiga nepristinga kavos, skalbimo miltelių ar pinigų sąskaitoms apmokėti. Viskam pasiruošę. Neperka kavos popieriniuose puodeliuose, išalkę pakeliui namo staiga nepuola valgyti užeigoje, nesibaimindami geria vandentiekio vandenį. Neišlaidiems žmonėms jų būdo atskleidimas gali būti skausmingas. Jie sąmoningai gyvena nepastebimą neindividualizuotą gyvenimą, jiems nereikia dėmesio. Ramybė ir pilnatvė esanti juose, pašalinių kišimuisi neatspari. Žmonės gali suerzinti net per ilgu šmirinėjimu šalia. Tokioms asmenybėms geriausia pagalba nesiūlyti jokios pagalbos. Netrukdyti gyventi atskalūnišką, abejingą aplinkai gyvenimą. O augantis turtas viso to rezultatas. Jis greičiausiai niekada nebus panaudotas, jis ir nebuvo kaupiamas aiškiam tikslui. Jis gal išvis nebuvo kaupiamas, bet atsitiko. Tai pasirinkto gyvenimo būdo šalutinis produktas. Nesutinkantieji, dažniausiai draugiškieji, visur nosį kišantys ekstravertai, gebėjimą gyventi nebendraujant, tuo natūraliai mažinant vartojimą ir išlaidas, laiko šykštumu. Socialiniai ryšiai sudaro didžiąją ir lengviausiai sutaupomą išlaidų dalį. Žinoma, tik tiems nebendraujantiems. Socializacija pasireiškia ėjimu į svečius bei jų priėmimu pas save, lankymusi įvairiausiuose renginiuose, tam derinamais drabžiais, kvepalais, aksesuarais, religinių ir asmeninių švenčių šventimu, įsivaizduojamai tinkamo lygio namų ir automobilių įgijimu bei išlaikymu. Viskas labai “reikalinga”, nes ką gi žmonės pasakys ir kaip kaimynams, giminėms, draugams į akis pažiūrėsite jei nenupirksite to, to ir ano. Teks skristi į atitinkamo lygio kurortus, o įrodymus kelti į socialinius tinklus. Tik tada būsite gerbiami savo rato nariai. Jei kartais pristigsite lėšų – ne bėda, tam yra pirkimas išsimokėtinai, paskolos, kredito kortelės. Turtingose visuomenėse socializacija seniai nutolusi nuo “atjausk artimą savo”, ji daugiau varžytuvių, o ne bendradarbiavimo išraiška. Pavydo slopinimas ar pasipūtimo pristabdymas – dažni jausmai užplūstantys besidalinant gyvenimų nuotrupomis beribiuose internetuose. Viso to labai paprasta niekada nepasigesti, kartą pertraukus ydingą tariamos laimės tarp dovanų ir puošnių švenčių ratą. Jūsų neišbers, jūs nepajusite nieko blogesnio už palengvėjimą. Praeis šventės, praeis paskalos, kažkas atkris, bet saulė patekės ten pat, lis lietus, kvepės gėlės, jūs vis dar būsite savimi, tik be atsakomybės naštos prieš žmones, kurių gal tiek smarkiai jau seniai ir nepasigendate, gal dalis ryšių tėra jaunystės palikimas, o švenčių puošnumas primestas turtingesniųjų, gal net jums nepažįstamų, kaip gero tono ženklas. Užliejusi ramybė gali būti pati trokštamiausia dovana, kurią per tariamų rūpesčių ratą buvote pamiršę vis dar esant pasaulyje. Nes viska ko pradžia ir pabaiga yra jūsų galvoje. Jūsų sprendimai nulemia jūsų būseną. Kaip byloja Biblija: O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? Morkaus 8:36

Būti turtingam reiškia neprivalėti daug dirbti. Turimi daiktai savaime laisvės nedirbti nesuteikia, dažnai rūpinimasis jų švara, technine būkle, saugumu suryja daugiau laiko nei prireikė jiems užsidirbti. Atrodo beveik nieko nereikalingo nebeturiu. Statusas rodomas kitiems kyla iš nepilnavertiškumo arba nepasitenkinimo esama padėtimi. Nustok lygintis su kitais, gyvenk savo gyvenimą, nekreipk dėmesio į aplinką – ji beveik visada įsiurbs savo tuštybe. Mes tokie – matome tai ko norime, o ne ko reikia. Gebėjimas tai valdyti atsipirks ramiu rytojumi, kai tik nustosi vytis gerovės šmėklas. Ar sotus varvina seilę žiūrėdamas į maistą? Tačiau daiktai nesukelia sotumo jausmo, tai galima tik išsiugdyti, nes apsileidus godumas ir pavydas suės visą laiką ir užkiš galvą. Ilgas buvimas toli nuo skubančios minios visiškai atpalaiduoja, nėra žmonių, nėra varžovų. Bangų mūša, vėjo šuorai, debesų šešėliai ir saulės spindesys išsklaido nerimą. Visa nesvarbu, gyenk kaip biblijinis padangių paukštelis: Mt 6,26
26 Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?
Nesu tikintis, bet Bibliją esu perskaitęs gal keturis kartus, daug ką iš ten prisimenu bemąstydamas. Tikriausiai man kylančios mintys nebuvo svetimos tūkstančius metų atgal gyvenusiems.

Pajamos nuo metų pradžios 50059 eur, išlaidos 13088 eur. Dar prieš subjurstant orams pasitraukiau į pietus. Salos Atlanto vandenyne mane vis dar žavi, todėl kasmet grįžtu čia jau antras dešimtmetis. Po naujų trumpam grįšiu namo ir vėl išskrisiu. Nemėgstu Kalėdų šurmulio, man daug smagiau tas pernelyg masines pirkimo šventes praleisti dviese. Yra tėvai, uošviai, bet ir jie pripratę prie tokio mano būdo. Gyveni sau, nors užjauti visus. Akcijų nepirkau, savy dar skolinu. Nepatiko jų žinia apie sąskaitos aptarnavimo mokestį, kad ir simbolinį kol kas 1 eur. Žinome kaip greitai jie mėgsta užaugti. Reikia atnaujinti robur pirkimus? Pinigų vienok susikaupė, nesurezgu kur juos sukišti.

Daugelis labai turtingų asmenų per 5 metus iki savo bankrotų sugeba išleisti daugiau nei finansiškai laisvu besijaučiantis asmuo uždirba per gyvenimą, ir ko jam nelemta išleisti. Finansinė laisvė yra asmenybės gyvenimo filosofija. Draugaujantys su matematika aiškiai supranta, kad didžioji dalis žmonių privalo dirbti – mus supa sudėtingas pasaulis, kurį reikia prižiūrėti. O ta finansiškai laisva mažuma turi elgtis diskretiškai,būti mandagi ir neiššaukti neapykantos savo gyvenimo būdui. Bet taip nėra, visa socialinių tinklų industrija laikosi ant pasipūtimo ir akiplėšiškumo, perdėto savęs demonstravimo. Kritusi žvaigždė sukelia dar daugiau minios šėlsmo. Mėgaujamasi lyg gladiatoriaus mirtimi. Girtis savimi ir išlaikyti dėmesį. Sunku. Ir beprasmiška. Bet žmonės yra kokie yra. Ir jei gimei ne toks, turi galimybę turėti viską tyliai. Be pavydo. Finansinė laisvė visai paprasta – išleisti mažiau nei gauni. Apatinė riba tikrai žemai, na o kam niekada negana, tas jos ir nesiekia. Saiko turėjimas būtina sąlyga. Daugumai užtenka automobilio, kitam maža nuosavo lėktuvo. Jei vis dar rūpiniesi pinigais, tikriausiai nesi laisvas, jei jautriai išgyveni praradimus, gal ir nebūsi. Jei tau visko gana – esi lasvas. Arba senas.

Pajamos šiais metais 46468 Eur, išlaidos 11368 Eur. Truputį daugiau išleidau skrydžams, remontavau automobilį beveik už 400. Daugiau nieko ypatingo. Akcijų nepirkau, pinigų skolinimą pristabdžiau, susikaupiau grynųjų pagalvę. Turtas nuvažiavęs iki 728kE. Tai maždaug 10% žemiau aukščiausios atžymos. Dar nebadauju. Po miškus trankiausi mažiau, bet bent po 25 kilometrus kaskart savaitgaliais prasieinu. Pasvajoju apie elektrinį dviratį, bet nenoriu užgriozdinti buto, net jei ir turiu tuščią kambarį. Tikriausiai svajonėse juo naudotis smagiau. Ne kartą patyręs – nupirktas daiktas neteikia tikėto džiaugsmo. Skaitau itin mane sudominusią knygą – Robert M.Sapaolsky “Elgesys”. Labai išsamiai ir plačiai užkabinta tema. Gal plačiau ir nesu skaitęs.

Vėl skaičiuoju – nuo metų pradžios gauta 41322eur, išleista 9784eur. Dėl neapsisprendimo kišti pinigus į akcijas pasirinkau kišti į savy. Šiai dienai ten 92800 eur, suapvalinus. Spalio mėnesį pristabdysiu, nes šiam momentui beveik likau be pinigų – taip intensyviai grūdau į paskolas. O iki metų galo dar prisireiks apmokėti viešbučius, autonuomą na ir gal dar kokius bilietus rudeniui nusipirksiu – labai noriu pagauti gerą kainą skrydžiui į Pakistaną. Mano rinkinyje – Tianšanis, Pamyras, Himalajai, o štai Hindukušo neaplankiau. Svajonė, nebūtinai pavyks taip greit kaip norėčiau. Bet tik svajodamas ir  stengdamasis įveikti savo dar neįveiktas ribas jaučiu, kad gyvenu. Žinau, yra šeima, bet rizika, kelionė į nežinią yra geriausios akimirkos, trumpi momentai kai jautiesi labai pakiliai. Be jų viskas labai nyku.