laisvo gyvenimo sprendimas

Tenka susitaikyti, kad esi tik niekam nebereikalingas žmogus, kurio turimi pinigai padeda, išlikti svarbiam kitiems būtent dėl jų, bet netampi svarbus sau ar visuomenei. Tavo nauda tik tavo turtas, kurį kiti nori persipumpuoti sau. Ne konkrečiai tavo, bet bet kokį turtą. Taip veikia šis pasaulis. O tas, laimingas be pinigų, jau beveik išnykęs, ne be mūsų, “vakarų civilizacijos”pastangų. Labai dažnai apie tai mąstau, bei ieškau straipsnių iš giliau pasikapsčiusiųjų temoje. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC7806144/

Septynių mėnesių pajamos 30803 eur, išlaidos 7246 eur. Nuo rugpjūčio ketinu vėl didinti investicijas per Savy. Jau kuris laikas esu Turkijoje, o po savaitės tikiuosi nukakti į Sakartvelą. Nieko naujo, įprasta kasdienybė – žmonės gyvena klampių norų pašonėje. Reklama persmelkta gyvenimo arena net ir gimusius ant tvirtos žemės, nepatyrusius varžymosi šeimose, vilioja susikauti nesibaigiančiose žiurkių lenktynės. Negaliu teisti, nes kas aš toks, bet man patinka stebėti gyvenimo šventę, įtraukiančią žmones į dirbk, pirk, mirk ratą. Buvau ten ir maniau – taip reikia. Jei tu ne ten, tu – niekur. O dabar lyg ir neturiu tokių draugų, bet ar pasilgau? Toks ponas Šopenhaueris labai aukštino galimybę gyventi vienam nedirbant kasdienių darbų, susitelkus į išminties tyrinėjimus. Tikriausiai ne jis vienas, bet palikusių savo apmąstymus raštu mažai beliko. Man irgi smagu pasinaudoti civilizacijos pasiekimais skrendant į tolimesnius kraštus. Bet nemėgstu ilgai būti pažįstamų būryje, bėgu kaskart kiek pabendravęs. Tu negali patikti visiems, o tuo labiau visi tau. Ir tik finansai sprendžia, kiek toli gali sau leisti gyventi vienas. Autonomiškumas bandant sutelkti mintis bereikšmiams, jau daugelio nuvalkiotiems gyvenimo būties klausimams. Vis iš naujo. Net mirusios žvaigždės vietoje gali įsižiebti nauja arba sukristi į bedugnę. Žmogus ir jo technologinė aplinka tik mirusių žvaigždžių likučių derinys. Kiekvienas sunkesnis už geležį elementas sukuriamas per akimirką atsitiktinai suartėjusių dviejų neutroninių žvaigždžių sprogimo – susijungimo metu. Formaliai jos jau buvo baigusios savo amžių. O kiek gyvenimų galėjo prabėgti jų orbitose? O tu ieškai ramybės ar bėgi nuo jos pasislėpti linksmoje minioje? Mes gyvename savo trumpus gyvenimus, stengiamės sukurti panašius į save. Tik kartais, ir tik kai kas, trumpai užmes akį pamatyti seniai išnykusios galaktikos atvaizdą, kurios šviesa tik dabar pasiekė mus. Vargu ar supras. Ir nereikia. Gyventi nežinatiems lengviau.

Šiandieną sutikau seniai matytą draugą. Prieš daugiau nei dešimt metų turėjome bendrų reikalų kone kasdien, kartu gerdavome be progos, ir net važiuodavome į gamtą. Bet reikalai išsiskyrė ir mes pradėjome tolti lyg laivai, po truputį atsirado atstumas, o galiausiai viskas dingo migloje. Kaltininkas esu aš, mano nebendravimas toks, kad jei neturiu interesų tai niekada neskambinsiu ir nebendrausiu. Baigiasi reikalai – baigiasi bendravimas. Be pykčiu, tiesiog tyliai baigiasi. Ir tokie susidūrimai man visada primena, koks aš kitoks. Galiu metų metams pamiršti sutiktus ar artimus žmones ir nesigraušti. O jie gyvena, keliauja, buriuoja, važinėja motocikalais, nardo. Veiksme ir judesy. O aš nuskendęs savyje, knygose, solo žygiuose į tankmę. Kartais beveik asketas. Man tie susidūrimai primena fiziką, Brauno judėjimą, atsitiktinumą. Lyg vėl būčiau pilno Saulės užtemimo zonoje – staiga visiška naktis, staiga ir vėl diena. Su vėju praskriejantis Mėnulio šešėlis. Nesmalsaudamas sužinau apie prabėgusį dešimtmetį, užaugusius vaikus, šunis, keliones, pinigus. Pasiplepėjome ir nuklydome į miglą. Aš vėl su savimi.

Beskaitydamas naujienų svetaines kartais žvelgiu į save pasaulyje: rinkoje gerai apmokamo darbo negaučiau. Priežastis –  nekvalifikuotas. Mano ketvirčio amžiaus senumo VU diplomas jau bevertis, kitokių brangiai apmokamų įgūdžių neturiu. Nemoku kloti plytelių, dengti stogų, dažyti, instaliuoti santechnikos ar elektros. Niekada nedirbau valstybės tarnyboje bei tik epizodiškai kitiems. Kai tiek metų užsiėmiau prekyba, tik prekybai ir tikčiau, bet rinkoje pilna jaunesnių ir agresyvesnių prekeivių. Tų, kam labiau reikia pinigų. Aš savo užsidirbau. Pakankamai. Metodų nesirinkau, gyvenimas tai karas ir visi būdai geri. Perteklių ilgai skolinau ambicingesniems svajotojams su realiais planais ir net valstybei, tik labai labai seniai. Taip susikaupė šiek tiek daugiau nei reikia, ir tikslas neprarasti to dabar, nes žmogų maitina darbas, kapitalas, autorinės teisės arba pensija. Turiu tik kapitalą. Man nereikia daug, bet kaip smagu nesirūpinti ir dėl to mažmožio. Minimalistinis gyvenimo būdas ir introvertiška prigimtis leidžianti mėgautis pasauliu savyje labiau nei draugyste su aplinkiniais yra labai pigus. Ekstravertus išmokau pakęsti tiek kiek jie naudingi, bet stiprių ryšių realiai neturiu su niekuo. Čia prisimenu Čerčilio posakį: D. Britanija neturi amžinų draugų nei amžinų priešų, tik amžinus interesus. Tinka ir man. Gyventi nerūpestingai yra siekiamybė, bet norint tikrai nerūpestingai gyventi reikia labai rūpestingai pasiruošti. Apžvelgiu pusmečio finansus, kritimas yra. Pajamos 26595 eur, išlaidos 5635 eur iš jų kurui tik 377 eur per pusmetį. Mažai važinėju, kojos vis dar pagrindinė transporto priemonė mieste.

Man patinka gyventi tyliai, nepastebimai. Seniai žinau, esu nebailus introvertas. Bet drąsa reikalinga tik gintis. Retai prireikia. Nemėgstu niekur kištis, dažniausiai esu abejingas pasaulio blogiui ir gėriui. Nepavydžiu, ir nesielvartauju. Žuvo vienas ar tūkstančiai – man statistika. Su Ukraina buvau sujaudintas. Išimtis gavosi. Nesmalsauju net apie gimines, o apie vietines ir tarptautines paskalų spaudos žvaigždutes tiek ir težinau, kiek antraštės parašo. Beveik nepažįstu kaimynų. Lengviau taip gyventi. Juk pasaulyje gerai gyvenančiais įsivardins nedaugelis. O skausmo po Saule begalės. Kam įsijausti? Visų neišgelbėsi. Reikia stengtis? Nenoriu. Stoviu šešėlyje, stebiu gyvenimo dramą nematomas, nesujaudinamas. Toks niekšas.

Grįžau iš Tianšanio ir Pamyro. Galva pailsėjo, kūnas pavargo, nesu sportininkas, niekada ir nebuvau. Tokioms veikloms svarbiau užsispyrimas nei reali fizinė forma. Esu matęs verkšlenančių kačiokų, be plano nežinančių ką daryti. Kalnai ne sporto salė ar maratonas mieste su vandeniu visame kelyje ir medicinine pagalba. Mane tai veža. Niekada neperku draudimo. Pinigai kelyje labai menki išleisti, be skrydžio bilieto tilpau į didžiausią euro kupiūrą – 500. Drąsiai galėjau sutaupyti dar. Pasilepinau kiekvienoje civilizacijos saloje, maitinausi kavinėse kai tik tokias rasdavau, miegojau ne tik palapinėje. Visi nori uždirbti iš pašaliečio. Ir viskas pigu. Jaučiu net pareigą pirkti vietinių paslaugas, taip juos paremdamas. Vasarai planų neturiu. Kas nors ekspromtu atsiras. Tikiuosi. Laukinės kelionės, be tikslo pamatyti kažką konkretaus mane veža labiausiai. Šeimos turtas vis dar mažėja, susitraukė iki 740k. Tiksliau primesiu mėnesio gale. Po ilgos pertraukos pasipildžiau Igničio akcijų, sušvietė, kad einamu momentu jos geresnis pasirinkimas už robur global. Laikas parodys.

Keliaudamas kitus sutiktus žmones sąlyginai priskiriu keturioms kategorijoms. Gausiausi pasaulyje, bet retai sutinkami kelyje neturi nei laiko, nei pinigų, amžinai dirba, paskendę buityje. Turintys laiko, neturintys pinigų – studentai, valkatos, narkomanai, giruokliai, romantikai, nevykėliai muzikantai, nepritapėliai. Šitų daugiausia kelyje, bet ne tiek gausu gyvenime. Turintys laiko ir pinigų, čia matau ir save. Ne tiek daug gyvenime, antri pagal dažnumą kelyje. Paskutiniai turi pinigų, neturi laiko – darboholikai, kompanijų vadovai, cukenbergai. Itin reti gyvenime. Nesutinkami. Arba vaikšto ne tais keliais.

Pasitvirtino mano kelionės į Pamyro kalnus datos, neužilgo išskrisiu, turėsiu samgaus laiko pabimbinėti, pamedituoti, savo mėnesio galo ataskaitos nesuvesiu, grįšiu birželio vidury, tai finansus sudėliosiu jau pusmetinius. Tikriaisiai postų iki to laiko gali ir nebūti.

Vedami norų einame per gyvenimą. Judame tikėdamiesi sutikti saulėtekį, bet ta žara tik saulėlydis, gal kam pavyksta grįžti iš ten, gyvenimas po mirties, bet tik tam, kad pakartotų žygį darkart. O norai slopsta, poreikiai dingsta, vis daugiau mąstai ir mažiau darai. Kažkokia ramybės skraistė užliūliuoja. Ar reikia tau daug? Apsidairyk, dulkės dengia niekučius nupirktus nežinia kur. Žmonės. Jie keičiasi, vienus pamiršti kitus sutinki, o saulėlydis tebetraukia, kol bebugnė praris mintis ir kūną.

Šiais metais gauta pajamų 16718eur, išleista 3810eur. Pasidžiaugiau balandžio geresniais orais, paslampinėjau miškuose, ten ir nakvojau. Meditavau prie laužo, svasčiau apie savo patirtis su laisvu darbu ir bandžiau palyginti su dabar dirbančiais nuotoliu. Prekiavau pramonei skirtais dalykais, buvau nepriklausomas žmogus turintis tikslą rasti naujų pirkėjų ir išlaikyti santykius su esamais. Parduodi juk ne daiktus, o bendravimą. Jei randi raktą į žmogaus galvą, jis prisimins tave, darys užsakymus, tu jį kartais aplankysi, nuveši kokią dovaną. Bevažinėdamas gali rasti minutę išsimaudyti, pagrybauti, pažvejoti, aplankyti draugus ar šiaip įdomesnes vietas. Nuotolinis darbas irgi duos tokią pat laisvę tik pavieniams ne komandos darbuotojams. Jei visą dieną vartai dokumentus, juos derini ir rašai su grupe susijusių asmenų, greičiausiai turi ne mašiną, o kompiuterį ir kėdę prie stalo. Vargu ar bus lengva užsiimti saviveikla vidury dienos. Sėdėjimas prie kompiuterio lyg darbas ceche. Dėl nuotolinio pobūdžio dabar tie cechai išsibarsto po visą pasaulį, bet esmės tai nekeičia – kiekvienas prisiūna savo dalį į bendrą gaminį.