laisvo gyvenimo sprendimas

Pajamos nuo metų pradžios 15083 eur, išlaidos 4042 eur. Nusipirkau žiemai skrydį į Kanarus. Skraidysiu ten, kol kojos neš ir noras bus. Einant akmenuota jūros pakrante link saulėlydžio nori prisiminti tik šiltas dienas ir nesvajoti apie ateisiančią naktį. Gyvenimo sunkumus sąmonė užkiša į pakampes, idant žmogaus neslėgtų našta einant pirmyn. Tik ar pats sau nekiši kojos sureikšmindamas daiktus ir gėrybes, kurių nenusineši į kapus? Gyvenimas prabėga, o turtai kaip vanduo srūva tarp pirštų. Taip gera tiesiog nestresuoti, rytais gerti kavą, žvelgti į tolius, ramiai gaminti maistą ir mylėti aplinkinius. O atsidūręs tarp itin veiklių žmonių kaskart grįžtu į savo audringą jaunystę – reikalai, kavinės, barai, girti sandėriai ir pinigai, pinigai. Šeima kažkur, praplėšęs akis trumpai pamatai, perdžiūvusia gerkle sliūkindams į virtuvę ir nustūmęs pasibeldusį nerimą šoki į batus, kad pabėgtum nuo kasdieniškų rūpesčių į tariamai svarbiausius reikalus – užkalti pinigų. Ir kaip skirtingai nubundi šalia atvirų durų į vandenyno vaizdu viliojančią terasą, kai nebesigundai galimybėmis uždirbti dar ir dar. Pradedi gyventi, sulėtini tempą, užuodi žydinčius migdolus. Stebiesi, kiek nedaug reikia būti laimingu.

Mus supanti matoma, girdima, skaitoma viešoji nuomonė neabejotinai daro įtaką. Vieni jos gauna daugiau, kiti mažiau, tačiau išvengti pavyktų tik atsiskyrėliui. Įsiklausantys į ją paklusnieji vartotojai nejučia ar samoningai gali virsti jos ruporais, įtakos skleidėjais. Pasaulyje lyg ir persmelktame taikos, tvarumo lūkesčiais neabejotinai buitiškame lygyje pirmauja pinigai, jų leidimas ir uždirbimas. Suminiai žmonių poreikiai ir norai visuomet viršija galimybes. Galintys patenkinti netgi norus užgožia likusiųjų poreikius. Formuojasi atskirtis. Mažesnėje turtingesnių šalių grupėje nuo atskirties nesunku pabėgti – tereikia atsitraukti nuo neobjektyvių vartojimo paradigmų. Mada ir reklama – viena kitą kurianti vartotojų pasaulio in ir jang. Visoje žiniasklaidos transliuojamoje rūpesčio pasauliu problematikoje užpildanti ertmes ir pinigine išraiška esanti tikruoju visos žiniasklaidos egzistavimo pradu. Žinios ir rimti straipsniai tėra užpildai tarp reklamų, o vartotojų skatinimas pradedamas vaikystėje. Teisingai užaugintas pilietis nesitenkins mažu, dažniau gyvens nuo algos iki algos ir stengsis turėti viską. Pabėgę nuo feisbukų ir instagramų gali susikurti ramų gyvenimą sau. Deja, likusi, didesnė pasaulio dalis, taip lengvai neišsisuks. Jų gyvenimai tampriai, nors iš pirmo žvilgsnio nepastebimai, susieti su turtingųjų norų tenkinimu. Net jei nekasi koltano, tikriausiai sukiesi antrame ar kažkelintame tos pagrinde turtingiesiems skirtos industrijos rate – augini ar gamini maistą žaliavų kasėjams, perdirbėjams, mikroschemų surinkėjams, pakuotojams, gal dirbi jūrininku ar vilkiko vairuotoju. Gal pakuoji nesibaigiančius blizgučius milžiniškuose sandėliuose, krauni juos į konteinerius, laivus, lėktuvus, arba kasi kalnus jau grįžusių neperdirbamų šiukšlių pavidalu. Jei gimei ten, net išailavinimui gauti prireiks sėkmės, o jei pasiseks labiau – tapsi vartotoju. Tai beveik užprogramuota tos visa persmelkiančios reklamos, kurią gausi nedelsiant su pirma galimybe įsigytu išmaniuoju telefonu. Skurdžiaisios pasaulio šalys prašoko tv erą, fizinius bankus. Bet civilizacija išrado saulės paneles, suteikė galimybę pasikrauti išmanųjį ir tapti garbingos vartotojų visuomenės žemiausio hierarchijos laiptelio nariu. Tas kurio norai augs daug sparčiau nei galimybės, tačiau be šito paprasto vandenyno žvejo nepaversi nelaiminga daug valandų monotoniškai dirbančia mašina. Išrasti pinigus negana, reikia, kad žmonės jų geistų ir kartu stokotų.

Per 2024 gauta 10955 eur. Išleista 3098 eur. Pajamos bei išlaidos panašios į praeitų metų. Mokesčius ir pernai susimokėjau kovo mėnesį. Turimas turtas menkai pakito – kaltos kritusios pavienių akcijų kainos, kurių neatsvėrė net papildomos investicijos. Šiai dienai sudaro 736 tūkstančius. Bet mano gyvenimo būdui tai nepakenkė – tradiciškai neišleidžiu didesnės pajamų dalies. Kai antra pusė namisėda, ir abu nereiklūs, sunku įsivaizduoti save su ištiesta ranka. Laisvalaikį leidau su knyga. Nuobodus aš tipas. Internetai pilni ir patarimų kaip gydytis nuo nobuodulio, ir tiesioginių jo pagyrų, kaip būtino gyvenimo elemento. Ramybė ir neturėjimas per daug daiktų mane veikia teigiamai. Kai nieko neturi, tai nieko neprarandi, neturi dėl ko sielotis. Na ištikrųjų neturi gal tik budistų vienuoliai. Žmonės visada kažką turi. Tik ta ekonominio bumo reklamomis paremta vartojimo kaip išganymo paradigma žmones per šimtmetį pavertė nelaimingesniais. Atsirado daug visko daugiau, ko jie neturi. Laimingieji, įgiję visų trokštamų gėrybių, patiria nerimą bandydami jas išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms. Juk patarimų, kaip išsaugoti turtą net daugiau nei kaip jį uždirbti. Nes ir patarimų pramonė yra pajamų šaltinis. Viskas susipina, tik tie nevartojantys atskalūnai gadina valstybių biudžetus ir korporacijų pelnus. Laimė, jų ne tiek ir daug

Jau Lietuvoje. Šių metų pajamos 6666Eur, išlaidos 2230Eur. Netikėtai sugrįžtančius pinigus iš asmeninių paskolų kreipiu į Ignitis, nors fone matau, kaip puikiai kyla Nvidia, Robur technology. Pasirinkimas dividendai, kaip srautas, ir tikėjimas mažesniu svyravimu, nes prieš pusmetį ar daugiau tas pats robur buvo kažkur labai giliai pakritęs nuo paskutinės viršūnės. Tikėjimas kaip ir viltis, žinia kieno motina. Grįžęs perskaičiau Karolio Klimo “Mokytojas”. Reklama nukreipė. Įtrauklumą įvertinčiau aštuonetu, bet patį žmogų, jo atsidavimą – drąsiai dešimtuku. Įdomu, nes kažkuo artima. Kaip ir jis, buvau įstojęs į VU lietuvių kalbos filologiją, kaip ne jis – į psichologiją ir viską vėliau mečiau vardan fizinių ir ekonomikos mokslų. Atrodė, tai mano. Jau vėliau, braidydamas po miškus ir pelkes, suvokiau, kiek daug tarp jų fizikų, chemikų, medikų, biologų. Buvau tarp savų, kurie maitino uodus ir gėrė alų tiek lyjant lietui, tiek spaudžiant speigui. Taigi skaitydamas knygą bandžiau prisiminti, ar turėjau svajonę? Ne. Ketinau studijuoti viską. Rezultatas – žinau kai ką, nemoku nieko. Keli diplomai kažkur. Prarasta siela. Nesigailiu. Tikriausiai esu iš tų, kuriems žinojimas svarbiau už pritaikymą. O autoriaus, kaip mokytojo bandymas sudominti vaikus knygomis pagirtinas, bet panašu, kad skaitančiųjų nepadaugėjo nuo mano mokyklos laikų. Buvau tas unikumas, be jokio raginimo skaitantis tonas knygų, lengvai raitantis rašinius visomis temomis. Bet skirtingai nuo jo, manau, kad daugumai ir dabar nereikia tiek tų sudėtingų kūrinių. Tiesiog sudėtingesniems reikia labai daug žmogiškosios operatyvinės atminties. Suvirškinti “Vilniaus pokerį” jau iššūkis masei, o pasičiupus “Prarasto laiko beieškant” draugų pokalbiui vargu ar rasi šalia. Čia kaip pabandžius aprašyti savo potyrius einant gatve, akimi užmatant cerkvę, šalia kita užgriebiant modernų daugiabučio fasadą, ausyse varnų krankimą kas žingsnį permušantį bato girgždėjimą, o nuo greito mynimo šaltame ore skaičiai šviečiant saulei dar jauti bėgantį prakaitą, tuo pačiu pasisukęs į patrauklią moterį turi prisimerkti ir… įmini į šuns pyragą. Štai tokius chaosus versti skaityti žmones, kurių gyvenimas ir taip aplipęs dešimtkartiniu privalomai neprivalomos informacijos kiekiu nei jų senelių jaunystėje, vien tik norint išlikti vidutiniu visuomenės nariu. Chaosas galvoje man neleidžia užmigti, bet aš tuo mėgaujuosi, niekada nepanūdau ieškotis vaistų, slopinti save. Kai geriu sėdėdamas tik su savimi, grimztu į tokias utopijas, nesąmones ir absurdus. Man tai gyvenimo dalis, gal todėl ir nemėgstu draugijų, nes kam tie žodžiai, kai knygų sukeltų minčių nespėju virškinti. Apie pinigus galvoju tiek, kiek juos reikia kažkur sukišti, visiškai neplanuoju momento, kai prisireiks juos leisti. Kadangi nesu idealistas ar sąžinės kankinamas žmogus, tai net didžiausius piktadarius bandau perprasti, pateisindamas jų modus operandi. Ir kai kažkas pasirodo pralošęs vogtus pinigus, aš tik šypsau į ūsą, kurio neturiu. Savo protą ir apsukrumą gali išdalinti kitiems arba pasilikti savanaudiškam gyvenimui. Arba viską ką sugriebi sukišti kaip voverei nežinia kur. Nereikia sau, bet nedalini kitiems. Jei kas suras – nepasigesi. Tokiu save matau mintyse ir kaupime ateičiai, kurios man nė nereikia, aš patenkintas savo dabartimi, kasdien turiu beveik viską. Žinoma, saulės pasigendi iškart, kai tik grįžti iš šiltų kraštų į lietuvišką vasarį. Adaptacija,susitaikymas, ir nauji planai.

Už nuopelnus ar tiesiog, gavau pakvietimą į Savy gimtadienį. Nesilankau jokiuose renginiuose, praleisiu ir šį. O ir norėdamas, nerasčiau namuose aprangos kodą atitinkančių drabužių. Turiu daugiau nei dešimt striukių, apsaugai nuo vėjo, lietaus, sniego, su ir be goretex, ilgų, plonų, su ir be gobtuvų, ne mažiau kelnių, džemperių – dykuminių, arktinių, kvėpuojančių ir ne, maskuojamų ir ne, batų visokiam orui. O kokteilinės aprangos neturiu. Jokio kostiumo, baltų marškinių, juodų batų, kaklaraiščio. Nieko. Tai ne mano pasaulio apranga.

Samdomi žmonės nenorėdami sukuria daugiau vertės, nei dirbdami sau. Skurdžiose pietų Amerikose nėra galingų korporacijų, įdarbinančių minias žmonių, daugelis plaukia patys, patys tingi ir patys nieko neturi. Čia svarbu atkreipti dėmesį į proporcijas gabių vadovų ir paklusnių vykdytojų. Pastarųjų daug daugiau visur, ir jų sėkmei reikalingos darbo vietos sukuriamos gabiųjų pastangomis. Kai minia smarkiai komunistuojanti, palaikoma valstybės politikos, gabiesiems tiesiog rizikinga ką nors didelio kurti – bus atimta. O liberaliame pasaulyje gabieji nusirauna aukso puodą, bet pakeliui įdarbina minias. Todėl statistiniam žmogui geriau seksis dirbant korporacijai, nei pinant kašikus ar prekiaujant pakelės lūšnynų turguje. Lietuvoje nykstant baisiems metaliniams kioskams, stambėjant prekybos taškams, atsilaisvino daug darbuotojų potencialiai našesnių produktų kūrimui. Našumui kuriamos sistemos, ir jei pavieniams asmenims pavyksta aplenkti rinkos vidurkį tai koreliacija nebus kitokia nei pavienių akcijų gaudytojų, palyginus su investuojančiais į indeksus. Visa tai suprasdamas renkuosi ne visada  racionaliai, tačiau bent jau dėl darbo sau, o ne darbdaviui, pasirinkimą lėmė galimybė patingėti kai to norisi ir teisė į visą savo pyragą, kad ir koks menkas jis būtų, nei į didesnę absoliutinę dalį dirbant kitiems.

Vėl ne Lietuvoje. Nusipirkau dar 300 Igničio akcijų. Nes šovė mintis. Nes turėjau už ką. Padariau tai. Nes nepadaryti dar lengviau. Gavau 2466 eur pajamų, patyriau 1045 eur išlaidų. Šiais metais man sueis penkiasdešimt. Akivaizdus noras gyventi dėl gyvenimo, ypač to kuris verda galvoje. Mažiau daiktų, žmonių, ryšių. Vasara žiemą tam labai tinka. Nutolstu per tūkstančius kilometrų, ir atsiriboti mintyse tampa dar lengviau. Žiemodamas kur šilta tampu labai pasyvus, tinginiauju, vaikštinėju pakrantėmis, laipioju į kalnelius, maudausi, gurkšnoju. Nenoriu būti smerkiamas, bet iš kitos pusės – man tas pats. Neturiu gerbėjų, kuriuos įžeisiu, draugų, kuriuos atstumsiu. Supras. Deginu tingiai pinigus ir gyvenimą. Norėčiau save begurkšnojančiu Hemingvėjumi matyti, tokiu produktyviuoju, deja, dažniausiai esu kaip dauguma. Dauguma yra pasyvūs. Net ir rėksniai. Žinančių ką daryti pilni pakampiai. Jie patars, jie palaikys ir… jie nieko nedarys. Todėl geriausias būdas veikti yra daryti iškart. Daryti pačiam. Nes akimirkos pakanka apsispręsti nedaryti. O jei dar kas nors šalia. Dviese lengviau rasti priežastį nedaryti. Žmonės darbe bamba tarpusavyje apie viršininkus, bet vistiek lieka efektyvesni, nei dirbdami sau. Tinginystė įgimta, o tėvų, vyresniųjų, viršininkų žodis veiksmingesnis nei savitaiga. Gal tik motinystės jausmas stipresnis už bet kokią valdžią, todėl moterys atkaklesnės, o esamoje patogumų visuomenė jos tampa vienintelėmis išlikimo ekspertėmis. Vyrai praranda pozicijas, kaltindami valdžią, feminizmą, lgbt, dangsto savo lepšišką prigimtį. Vaikai vis dažniau lieka moterų rūpesčiu ir tai netiesiogiai didina jų indėlį į šio pasaulio išlikimą. Joms vis dažniau tenka pasikliauti savimi. Nepilnos šeimos to atspindys. Vyrams seniai nereikia medžioti, o septynios didžiosios ydos suklestėjo kaip niekad. Alkoholis, paleistuvės ir narkotikai prieinamesni lengviau nei bet kada anksčiau, tai kam tos žmonos ir vaikai? Kitataučiai perima sunkesnius ir nepatrauklenius darbus. O mums tik duonos ir žaidimų. Pasyvios pajamos – aktyviam gyvenimui? Bet kažkas už tai moka visą kainą. Šalys, kuriose pagaminta didžioji dauguma mūsų vartojamų daiktų arba jų komponentų. Kur dirba net vaikai. Dauguma brangiausių bet kurių namų vartojamų daiktų bus pagaminti ne Euopoje, geriausiu atveju surinkti Europoje. Savuose tik kai kurias Ikea plokštes pamenu buvus lietuviškas. Keista situacija. Prekyba ir paslaugos sukuria tuo didesnę vertės dalį, kuo turtingesnė šalis yra. Gamyba sudaro tik 11% JAV BVP, bet be jos visa kita nelabai ir egzistuotų. Našesnė gamyba ir žemės ūkis menkaverčius žaidimus pavertė sporto industrija, menai iš religijų ir turtuolių tarnaitės virto masinio vartojimo produktais. Pasyviems žmonėms siūloma patogiai užmušinėti laiką. Badas liko žodžiu, kurio reikšmės dauguma neskiria nuo alkio. Užkandžių gaminama ir suvartojama daugiau nei patiekalų prie stalo. Pasaulis keičiasi. Dauguma viešai kalbančiųjų tariasi mėgstą keliauti, bet retas buvęs kelionėje nors kiek panašioje į sunkias atradėjų keliones. Dabar tai industrija saugiai išleisti/surinkti pinigus. Tai nėra blogai, tai yra kitaip. Gyvenimas. Sendami žmonės pradeda burbėti šablonais – mūsų laikais taip nebuvo, ką žmonės pasakys, į ką tai panašu ir panašias banalybes. Noriu kuo ilgiau netapti tokiu. Stebiu besikeičiantį pasaulį ir bimbinėju. Bandau išlikti abejingas tam ko nesuprantu. Neteiskite, ir nebūsite teisiami. Luko 6:37

Minimalistai negali būti pavyzdžiu. Progreso stabdžiai, sąvartynų gyventojai. Minimalistai nesukūrė dabartinio pasaulio, tačiau puikiai gali jame tarpti ir klestėti. Perprodukcija mažų poreikių žmonėms sukūrė atrodytų utopinį pasaulį – visko daug ir pigiai, užsidirbti viskam pakanka vos dalies seniau eikvoto išgyvenimui laiko. Gyvenimas nusišypsojo ir nereikliems tinginiavimo ir savęs ieškojimo specialistams. Galima gerti, rūkyti, ilsėtis, terlioti, lipdyti, įmantriai vaikščioti ir viską paskelbti menu. Gal net kitus dykaduonius sugundysi įsigyti bilietą į performansą. O galima ir be įmantrybių ramiai gyventi su ramiu darbu. Galimybės slypi mažuose poreikiuose. Pasaulio neapskrisi, bet ar daug kam to reikia? Prabanga pabraidyti baltose pusnyse be priekaištų sau dėl šaltų namų ir tuščios keptuvės jau yra apdovanojimas gimusiems dabar ir nepatenkinti troškimai trims kartoms iki mūsų. Ainiai žmonių, neturėjusių svajonių net svajonėse, negali suvokti buvusių žmonijos nepriteklių. Pasaka apie cukraus gabalėlį per šventes pokario senelių vaikystėje skamba kaip apokaliptinio filmo scenarijaus fragmentas. Nereikia savęs plakti ar aukštinti – mes paveldėjome geit kintantį pasaulį ir juo naudotis gyvųjų teisė. Didžiųjų vartotojų šešėlyje skurdžių kraštų vaikai vis dar valosi dantis keliese tuo pačiu pagaliuku, bet turi batus ir spardo kamuolį, o krūvos jų šalyse pasiūtų drabužių perplaukia vandenynus, kad būtų parduoti, panešioti ir vėl sumesti į jūrinį konteinerį grįžti tuo pačiu keliu bei būti sudėvėti. Vartotojišką minimalizmą mums dovanoja trečiasis pasaulis, kurio didžiausia vartotojiška šiukšlė tėra plastikinis maišelis ir vandens butelis. Visas kitas šiukšles jie kuria vartotojų pasaulio poreikiams.

Pasiekti savo lipant kitiems per galvas. Yra toks metodas. Tik labai jau akivaizdus. O galima prasmukti pažeme. Žemės kirminų niekas į galvą neima. Čia kaip apiplėšti ir apvogti. Pirmu atveju auka patirs šoką, antru gali nė nesužinoti, jei to turto kaip voverė riešutų žiemai prislėpusi, – dešimt kartų daugiau nei jai reikia. O rezultatas plėšikui – vagiui gali būti tas pats. Nepastebimi veikimo būdai pranašesni. Nebūti adatos smaigalyje. Rasti norinčių būti lyderiais nesunku. O už jų stovinčių pilkųjų kardinolų beveik niekas nepastebi. Čia tokia mano reakcija į Skirmanto Malinausko kovas su aferistais, kurie iš teisės mokslų ir įstatymų taikymo gerai suprato – nebūk oficialus įvykių dalyvis ir liksi sausas. Naivuolių,norinčių tapti direktoriais ir akcininkais, pilna. O žmonės prigimtinai yra geri, todėl blogieji nesunkiai tarpsta. Jiems sulaikyti reikia atsivertusio blogojo, suprantančio iš vidaus veikimo metodus. Žmonės perka kur pigiau, gražiau, nesigilindami kas už to stovi, net jei perka namą už skolintus. Gerumui, kaip ir kvailumui, ribų nėra. Žmonės paverks į kameras, padejuos, nurys kartėlį ir gyvens toliau. Ir jie nieko nesusigrąžins, kaip ir minios gerųjų naivuolių prisipirkusių visokio plauko “kripto” turto, kurio 99% jau prapilta net ir pirmųjų nugvelbėjų. Lietuviškas pavyzdys Monetha ir jo įkūrėjai. Nesąžiningas nebūtinai baudžiamas. Vogti ar išvilioti pinigai, po kelių audringų apyvartos ratų pasaulyje, suteikę trumpalaikį pasimėgavimą brangiais automobiliais, šampanais, kelionėmis, ištvirkavimais, randa ramų užutekį tyliųjų turtuolių šeimų rankose.

Degraduoju. Visa degraduoja. Pasaulis taip sutvertas. Sąmonės degradacija kiekvienam skirtingu laiku. Gyvenimas tai upė, visi plaukia prieš srovę, link nepasiekiamų, menamų ištakų. Kas pirma pasiduos – dvasia ar kūnas, nesvarbu, Letos vandenys pagriebs, priglaus ir ištrins. Viską. Jei susitaikau su turimu statusu, patogumais ar jų nebuvimu, – aš nekovoju, aš degraduoju. Todėl sakau visiems ir kiekvienam – eik į priekį kol gali, kol norų kupina širdis. Sustoti negali – praris lemtis. Savęs apgaudinėjimas kažkokio patogumo sau ruoša. Tai ženklas – tuoj užleisi priekyje kitus, pasidavei ir jau tiktai atgal. Gyvenimas tai ne poezija, tai vyksmas, kaip žvaigždėms, taip ir žmonėms. Nuo iki. Ir mėgautis mažu tai tik savęs apgaudinėjimas garsus, žioploms (norėtum) ausims jis skirtas. Dar ne seniai buvau geriausias klasėje, bet greit pažemintas VU, ilgiausiam sąraše save suradęs paskutiniu tarp 25 iš pirmo ketvirčio. Nuostabu. Toks paprastas. Susižavėjęs pinigais, praradęs net ir tą mažiausią pranašumą. Eilinis žemės kirmis. Užmirštos moterys ir palikti vaikai. Barai, landynės, kazino. Pigaus alaus ir prasto vyno, kvailų veidų kompanija. Atsibudimas ir sąžinės beldimas. Viskas. Degraduoju. Neini į priekį – čiuožk žemyn. Užleisk tuos spindinčiom akim. Kuriems dar viskas priešaky. Kitaip ar ne, jie pakartos tą kelią, tik vėliau. Tokia ta ateitis. Graži, apsvaigusi, sunki, išblaiviusi.