laisvo gyvenimo sprendimas

Humana mano gyvenime viską humanizavo. Perteklinio vartojimo seniai nepropaguoju. Gelbėdamas planetą nuo išmetimui pasmerktų gerų daiktų apsaugau ir savo piniginę. Tikriausiai kažkiek stabdau ekonomiką, nes iškrentu iš “normalių” pirkėjų, dėl kurių sukasi reklamos, rato. Nesitikiu, kad visi ten perka tik vedami kilnių tikslų. Kažkas taupo, kažkas ieško, ko nėra mūsų rinkoje. Bet rezultatas vienodas – krenta paklausa pirminėje rinkoje.

Apie finansus ir kančias. Mėnuo skirtas mokesčių susimokėjimui. Kadangi dalį pajamų gaunu jau po mokesčių, tai tų, kuriuos susimoku po deklaracijos netraukiu kaip išlaidų, tiesiog savo apskaitoje sumokėtu dydžiu sumažinu gautas pajamas. Todėl šio mėnesio prieaugis toks nedidelis. Ketvirčio pajamos 10356 eur, išlaidos 3074 eur. Dabar apie kančias. Beskaitydamas susirankioju visokių išminties perlų. Kartais atrodo, kad pats ką nors išmąsčiau, nors tai vargu. Greičiau daugelis protingų rašytojų savo tekstuose cituodami arba interpretuodami įterpia senosios išminties. Taip ji, bevardė išmintis, pasiekia mus, dar kažko neskaičiusius, o jau lyg ir girdėjusius. Tariama visažinystė. Taigi, aš ne guru. Viskas perskaityta. Domiuosi žmonių nelaimingmo priežastimis. Geriausiai man tai paaiškina budizmas – kančia kyla iš troškimų. Nemokantys jų valdyti, pasmerkti kentėti. Kai žmogaus savivertė stipriai priklauso nuo vartojamų prekinių ženklų jį supančioje aplinkoje, neįperkantis aukštesniųjų jaučia atskirtį. Nepatenkinami, nesibaigiantys ir neįgyvendinami troškimai, reguliariai pakurstomi reklamų lyginimasis su kitais, užvaldo protą ir laimė, bei ramybė apleidžia. Ekstravertiškiausiems, tikėtina, laimė pasiekiama sunkiausiai, kadangi nuolatinis troškimas būti su kitais, sėdėjimas facebukuose, visada bado akis tų kitų daiktiniais pasiekimais, o instagramai rodo šaunias jų antras puses ir nesibaigiančias keliones bei pirkinius. Atrodo, tie kiti žmonės pabėgę nuo rutinos. O tu ne. Žinoma, kai kam pavyksta įgyvendinti svajones, bet didesnė dalis tik išsinarina akis į naują BMW, o rezultate nusiperka padrožtą ir už skolintus. Nelaimių ir nesėkmių niekas taip neafišuoja, o paskolų riteriai nugrimzta užmarštin. Introvertui, menkai besidominčiam kitais, nedaug galimybių įsisukti į visa užaštrinančio instagramo spąstus. Tu nežinai, neturi, nenori, nereikia. Tam kitam pasirodys, kodėl tau išvis tokiam gyventi. Juk negaudai kaifo. Jo kaifo. Čia bėda, kad neįmanoma įlįsti į svetimą kailį. Dažniausiai negali gyventi savo norais ir kitų galimybėmis. Todėl vieni pasmerkti kentėti, lygintis su kitais, o kiti, besijausdami “turintys viską ko iš tiesų reikia”, geba nepastebimiai gyventi šalia šėlstant svetimų aistrų audroms. Pabaigai, ne taip ir blogai mes gyvename šalia kitų: https://ec.europa.eu/eurostat/web/products-eurostat-news/w/ddn-20221215-1

Kartais gaunu lyg ir pastabų, kodėl nedirbu, kodėl nesistengiu turėti daugiau. Kodėl taip anksti elgiuosi lyg pensininkas. Juk tau dar nėra penkiesdešimties. Tu gali. Neįsitikinęs. Net jei galiu – nenoriu. Ar tiek daug džiaugsmo belieka tapus pensininku sulaukus 65? Ar tikrai visi turi tikslą dirbti? Veikla nelygu darbas. O veikti reikia laiko. Laiko sau. Atikelti ryte ir prasieiti paupiu, ramiai išgerti kavos, negalvojant apie degančius darbus. Susikaupti nueiti į biblioteką, perskaityti kelis puslapius. Sako, kad maniežo arklys net ir laisvėje eina ratu. Sulaužyta arklio tapatybė. Kasdieniai darbai sulaužo ir žmones. Man visada svarbiau uždarbis nei darbas ir galimybė elgtis kiek įmanoma laisviau, nei turėti daugiau. Bet daiktai irgi dar kokie pančiai. Žmonės jais pradeda rūpintis labiau nei savimi, skiria laiko jų apsaugai ir priežiūrai. Atkreipiu dėmesį į begales buitinės chemijos – valyti tokiems ar kitokiems paviršiams, riebalams ar automobiliams, tekstilei ir t.t. Marketingas ir mūsų laikas, laikas sau arba daiktams. Ar verti daiktai mūsų laiko Žemėje? Dirbti, pirkti, mirti? Ne pirmas tai pastebėjau, dar Biblija apie tai byloja iš tūkstantmečių glūdumos. Bet be pinigų laisvė irgi menka, anokia laimė, jei kasdieną turi galvoti iš kur gauti kąsnį ir kur susirasti stogą virš galvos. Ilgalaikis būtinųjų poreikių patenkinimas atveria plačius tinginiavimo ir buvimo savimi ir pagal save horizontus. Daiktų pramonė reklamos pagalba vis rūpinasi sukurti mums ko nors trūkumą, idant norėtume pirkti, vartoti, išbandyti. Nieko nestingantys žmonės dabartinės ekonomikos priešai. Esu labai blogas – man nieko netrūksta.

Lietuviškai rašančių apie savo finansus nuosekliai mažėja, krenta reguliarumas. Nesistebiu, žmonės retai vykdo netgi pažadus sau. Klesti sporto abonementų prekyba, nes klubai žino – dauguma neateis. Grūstis negresia. Na gal žmonės dirba. Ir susipranta, kad rašyti, ypač paklodes, ne jiems. Kiek dirbu aš? Na jei pinčiau laisvalaikiu krepšius ir kartais, kam paprašius, juos parduočiau, tikriausiai dirbčiau daugiau. Taigi, nedirbu. Perteklinis laikas skatina išgerti, paskaityti knygas, pasivaikščioti, betikslio googlinimo metu staiga nusipirkti pigų skrydį kažkur, užsukti į parduotuvę, pagaminti kokį nesudėtingą patiekalą. Būčiau socialesnis, gal net paskambinčiau kam nors. Labai daug laiko užima apgalvojimai, kaip kreipsiuosi į tam tikrus žmones, kai juos sutiksiu. Žodžių ir jų tvarkos galia milžiniška. Vengdamas nepageidaujamų temų turi vengti raktinių žodžių vedančių į jas. Manipuliacija žmonių sprendimais turi vykti nejuntamai. Kiekvienas oratorius to siekia. Rinkimų atveju paveikumas individui ne tiek svarbus, o asmeniniuose pokalbiuose klausymo ir kalbėjimo proporcijų kaitaliojimas gali padėti pasiekti reikšmingų rezultatų. Telefoniniai sukčiai veikia nokauto principu, auka greitai atsigaus, todėl reikalingos ir geros kojos, o koks nors Madoffas neabejotinai buvo užkalbėjimo virtuozas. Ir kalbėti gal daug net nereikėjo, santūrus kalbėjimas irgi smarkiai didina oponentų tikėjimą. Nieko apie jo būdą nežinau. Spėlioju iš asmeninės patirties. Begeriant tenka klausytis žmonių, kurie kasdien veikdami kartu, savo nepasitikėjimo partnerių idėjomis svarstymams mane pasirenka lyg nuodėmių klausytoją ar psichologą. Taip jau nutinka, kad turiu daugiau žinių apie juos nei jie vieni apie kitus. Ir savo netaikliais žodžiais kartais galiu sudeginti daugiau tiltų nei norėčiau. Tokiuose pokalbiuose gimsta ir mano nauda. Monetizuojasi ji per daug virsmų, ne iškart. Panašiai kaip “Krikštatėvyje” skola už paslaugą lieka, kada nors pareikalauji paslaugos sau, ir tik vėliau tai virsta pinigais. Labai svarbu kurti kuo daugiau stituacijų su tokiomis skolomis. Nepiniginiai ryšiai virsta voratinkliu – grobio medžiojimo sistema.

Dviejų mėnesių pajamos 8487eur, išlaidos 2470eur. Išlaidose įtraukta 400 eur už būsimų skrydžių bilietus. Seku sp500 judesio nebuvimą ir kol kas nieko neperku, palauksiu iki kovo galo. Kryptis gali ir nepaaiškėti. Per daug karo, palūkanų, pinigų, klimato kaitos. Atkreipiau dėmesį į žinutes apie automobilius su Na jonų baterijomis https://www.delfi.lt/login/technologijos/naujienos/kinija-pristate-pirma-elektromobili-su-akumuliatoriumi-is-druskos-tai-atrodo-kaip-revoliucija.d?id=92640195 ir apie aplinkosaugines bėdas iš straipsnio https://www.delfi.lt/auto/autonaujienos/elektromobilio-baterija-ne-amzina-po-kiek-metu-jau-teks-dairytis-naujo-modelio-92620705 galima padaryti išvadas. Ne visa elektrinė ateitis šviesi, tik trūkumų niekas nenori matyti.

Prasideda elektromobilių įkrovimo stotelių “stūmimas”. Vienas suinteresuotas asmuo žiniasklaidoje teigia, kad paskubėkite, nes tuoj daugiabučiuose galios neliks, kiti čiulba apie nuostabią paramą. O po straipsniais išlenda bandžiusiųjų įsirengti su parama realybė – viskas sukonstruota vienam lietuviškam tiekėjui, privalai pirkti su dinaminiu galios valdymu, kitaip negausi paramos, taigi jokios konkurencijos. Ir, atrodo, kad neperka stotelių, jei jau žiniasklaida pajungta čiulbėti. Nepamirškime, kad eiliniam vidutinio amžiaus asmeniui nelabai ir beprireiks tos stotelės, tikrai jam bus pigiau savo amželį nuvažinėti turimu dyzeliuku, na dar vieną kitą pakeliui link pensijos nusipirkti. Lietuviai nedaug naujų automobilių perka, ir tikrai greitu metu nepadvigubės pirkimai, kaip ir gerovė. Naujo elektrinio už 40000 eur septyneriems metams tikėtina įmoka pasak vieno banko skaičiuoklės viršytų 600 eur. O vakar paskelbtais Sodros duomenimis algų vidurkis 1153 eur, mediana nepaskelbta, bet ji sudaro maždaug 80% vidurkio, taigi 922 eur. Bankas tokių pajamų gavėjui tikrai nepasiūlys 40000 eur. Apibendrinant, esamų palūkanų fone, dauguma daugiau sutaupys nesiskolindama naujam pirkiniui, bet atsakingai naudodama turimą turtą, o pakankamai uždirbantiems nusmukiai geriausias laikas investuoti.

Sakartvele, Ispanijoje, Portugalijoje ir kitose vyno šalyse taip smagu užsimiršti. Jei nepavaišins, tai bent jau už bokalo Vilniaus kavinėje kainą nusipirksi penklitrį vyno stiklo ar popieriaus pakuotėje. Palaimingas laikas, kai grimsti į atlaidų laiką, prisimeni pamirštus ir pamiršti esančius. Po kelių taurių ir su nelabai protingais susikalbi, nusileidi iš savo ledo tvirtovės, daliniesi ką perskaitęs, kartais susigauni pamokslą berėžiantis susidrausmini, kad svetimą žodį išgirstum, nors dažniau apsimeti susidomėjusiu, labai maža protingų žmonių, o galinčių tokiais likti girtam rūke – dar mažiau. Manipuliuojančiam kitų jausmais tai geras laikas sprendimams. Pasirinkimas lengvo gyvenimo veda per kitų protus, turi bent mažą jų sąmonės dalį pajungti sau. Net jei esi atskalūnas, tu vistiek privalai išsikovoti pyrago sau. Gali atimti, gali pavogti, gali priversti atiduoti savanoriškai. Truputis svetimos saulės? Ji šviečia visiems. Tik nepamiršk pasėti. Nes ką pasėsi – tą ir pjausi. Ne aš sugalvojau. Išsiblaivai ir vėl erezijų viešai neskelbi. Pavojinga dalintis bedievyste su blaiviais. Palaukim kito nugėrimo. Pilnų taurių Madeiros kelionių savaitė praeity. Gerai pailsėta.

Metai prasidėjo, pajamos 2773 eur, o išlaidos 1324 eur. Leidžiu laiką Madeiroje. Per šį mėnesį dar spėjau atsigaivinti vynu Sakartvele. Kol kas gyvenimas gržus ir taurė dar puspilnė. Nesirašo visai.

Na štai ir metai baigėsi. Nuėjau virš 1870 km, praleidau ne Lietuvoje virš 3 mėnesių. Tausojau gamtą – kurui išleidau tik 1052 eur. Na lėktuvais tai netausojau. Pajamos pašoko iki 65789 eur, išlaidos iki 12735 eur. Taigi infliacija veikia visus. Bet kai pasaulio akcijos metus baigia smigusios, neturiu kuo pasigirti ir aš. Turto vertė susitraukė 3,9% iki grubiai 769000 eur. Tai ne daug, natūralių svyravimų ribose, o daugiausiai čia nunešė kritusi baltic horizon pozicija. Strategiją nepirkti lietuviškų akcijų pratęsiu, p2p toliau mažės, o robur global galbūt reiktų pirkti godžiau? Arba peršokti tik į usa, bent iki karo pabaigos. Niekada nesidomėjau galimybe keisti vienus į kitus, bet gal verta. Pajamos 2023 man turėtų kristi, prognozuoju, maždaug minus 10%. Išlaidos augs 5-10%. Iš anksto pasirūpinau pigesnio alkoholio iš palankesnių mokesčių šalių. Iki vasaros pakaks. Dėl saulės elektrinių esu rašęs, atrodo nebūsių prašovęs, visi strimgalviais vasarą puolė užsisakinėti, kainos sukilo, paskui elektra nupigo nuo istorinių aukštumų, o dar straipsniai spaudoje apie kitų šalių apmokestinimo skirtumus nuo Lietuvos atrodo kaip žmonių paruošimas neišvengiamam atsiperkamumo mažėjimui. O dar kai karas baigsis elektra tikrai pigs. Tokiu atveju pirkusiems su paskola ko gero palūkanų augimas atsipirkimą nustums už gyvenimo trukmės ribų. Tokios prognozės. Bus įdomu po metų pasižiūrėti kiek buvau neteisus. Salut! Reikia neprisigerti šiandien labai. Rašau sau, niekam nesiūlau sekti manimi. Esu tik žmogus.

Nešvenčiame visai jokių švenčių. Nėra stalo su valgiais, nelankome ir mūsų nelanko. Tai yra dar viena diena kelyje į niekur. Kartais jaučiuosi kaip nevykėlis – neturiu didelio namo, spindinčio girliandomis, brangios mašinos, krūvos vaikų gero darbo. Paskui atsitokėju – aš juk tinginys iš didžiosios T! Pakankamai gabus, kad visaip išsisukti gyvenime neįsitempiant. Ir nykiai leisdamas laiką, kai neturiu po ranka knygos, tiesiog laukiu mirties. Neskubinu, tik suprantu ir neabejoju – būsiu išardytas į molekules ir perdirbtas į kitus gamtos kūrinius. Dievo aš nematau ir netikiu, gal ir tos šventės man būtų šventvagystė. Tik kai neturi sąžinės, tai negali to pajausti. Labai stebiuosi, kad šie metai bus pajamingesni už praeitus, tačiau šeimos turtas sugrįš į 2020 gruodžio pabaigos dydį. Labai daug suvalgė mano didelės investicijos į baltic horizon. Keistai nesijaudinu, nors atrodo, kad dešimtmečiu anksčiau tai būtų rimtai gąsdinę. Gal dėl neįtikėtinai mažų išlaidų nusistovėjusių daugelį metų pradėjau nereaguoti į viso turto pokyčius. Ateinančiais metais labiausiai trokštu taikos Ukrainai.