laisvo gyvenimo sprendimas

Suprantu, kad jei jaučiuosi FIRE dalimi, turiu retą netipinę nuomonę apie laimę. Pinigai yra svarbu. Aš investuoju kaip ir daugelis norintis finansinės laisvės. Kai kas sakytų – gana. Turi. Gal. Bet lošiant krepšinį neatsipalaiduoji vien todėl kad laimi. Nori laimėti smarkiau, didesniu skirtumu. Pinigai veikia panašiai. Man nėra išleidimo poreikio, bet įgyti didesnį taškų skirtumą išlieka. Šią savaite Ignitis krenta, nedaug, net 2% nesudaro. O aš sugebėjau iššluoti savo pavediminių pinigų aruodus. Likau su grynais. Gobšumas. Ir žinojimas, kad tuoj gausiu daug dividendų. Badauti neteks. Nors badauti man tektų tik po kelių savaičių -maisto atsargos visada gausios ir negendančios. Ketinau pirkti indeksus, bet vėl imu ką pažįstu. Tiesiog šiandien Ignitis kaip vakar Telia. Kvepia pelnais ir dividendais. Tai ne pasiūlymas pirkti.

Pirmieji kalnai šiais metais! Daug popierizmo, bet smagu. Sakartvelo kryptimi su pirmaisiais, pustuščiu lėktuvu į pamirštą laisvę. Nenoriu būti turtingas, noriu būti laisvas. Kuo mažiau žmogus – žmogus ir žmogus – daiktas ryšių. Žmonių gailėsi, daiktus tausosi. Prisiriši – prarasi dalį laisvės. Išgeri drumsto vyno kalnų trobelėje ir gyventi smagiau. Paklausai istorijų, ir neverki. Sunkus gyvenimas, gerai, kad ne tavo. O laisvės siekiui išleidau krūvą pinigo Igničiui. Jis atlaikys biržų kryčius. Komunalininkas. O saviizoliacija man jokia kančia – aš ją praleidau knygose. Mano svajonėms ir apmastymams tikra vienatvė – draugas.

Kiek save pamenu visada labai trumpai miegu. Dėvima elektronika tą patvirtina – pusmečio vidurkis rodo maždaug 5:50 miego trukmę per parą. Pats tai visada žinojau, jaučiau. Nemoku tiesiog užmigti, nemoku negalvoti. Mano galvoje sukaisi nesibaigiančios mintys, svajonės, svarstymai, skaičiai. Anksti guluosi, nežiūriu jokių tv, bet ilgai skaitau, paskui užmerktomis akimis svajoju arba mąstau, man tai tapatu. Telefonas po ranka, jei kažką sugalvoju sau netikėto – užsirašau. Ryte bundu panašiai – guliu užmerktomis akimis, svajoju. Net dieną prigulu ir vėl užmerktos akys. Gal pailsiu tik užsimerkęs? Miegas nėra priešas, bet man jo netrūksta, ir beveik niekada nesapnuoju, arba, jei tikėti mokslu – sapnuoju kaip visi, tik neprisimenu. Apmastymai mane lydi kasdieniuose pasivaikščiojimuose, vairuojant, netgi gurkšnojant alų iki nusmigimo. Nepajutau ir karantino – bendravimo nepasiilgau, niekada ir netrūko, man savęs daug, o kitų užtenka probėgšmais. Mano gyvenimas savyje. Nori mane išgirsti? Kur nors, gamtoje, su panašiais atskalūnais prie laužo, gurkšnojant ką nors stipresnio aš pasakoju. Dalinuosi savo santykiu su pasauliu, finansais, politika, taupymu, nesigėdiju savo gyvenimo, nes man vienodai ką klausantys apie mane galvoja, nes aš galvoju ne apie juos. Ne apie žmones. Man patinka mąstyti. Ir nepatinka daryti. Yra veiksmo žmonės ir yra minties žmonės.

Man kiekvienas pirmas metų ketvirtis yra blogas. Nes iš jo pajamų išminusuoju (nepriskiriu išlaidoms) sumokamus mokesčius už praėjusius metus. Šiemt teko išminusuoti virš 3000. Taigi pajamos 14173, išlaidos 2266. Man jos per didelės. Bet klaidų nėra. Tiesiog buitinė technika numirė po 25 metų tarnybos. Ir daug atsargų užsipirkau – kava, prieskoniai, Velykos. Nešvenčiu, bet šaldytuvas pilnas. Spėju, kad net namuose nebūsiu. Miegosiu miške, palapinėje, nepriklausomai nuo oro. Gersiu kaip visada, ir treniruosiuosi, kaip visada. Karantinas baigsis, kalnai pašauks, kalnų barai pašauks. Alus ir kalnai – mano draugai. Fondai, akcijos – pirkau visko, swdbanko robur global, ignitis, telia, baltic horizon siaulų bankas. Bendrai už 15910 eur. Atsikračiau dalies fizinio aukso. 10 metų patirtis – auksas neaplenkė mano akcijų, be to jis vertė nerimauti, nes buvo vieninteliu aktyvu neišprususiems vagims. O nerimauti dėl savo kasdienio turto (butas automobilis) nekenčiu. Man fire laisvė – laisvė nuo nerimo. Daiktai yra nerimo šaltinis.pertekliniai daiktai, be kurių gyvenimas puikiai ėjo iki tol. Pirmasis turtuolio postulatas – pinigai nėra nerimo šaltinis. Jei manote kitaip -jūs ne turtuolis. Pinigai suteikia ramybę, jei manote kitaip, jūs neturėjote pinigų.

Viešoje erdvėje dominuoja skolinantys per paskolų klubą. Statistiškai tikriausiai tai taip pat netikslu, kaip apple firmos kompiuterių naudojimas, jei apie tai spręsti tik iš filmų. Manau apple tiesiog remia visus filmus, kurie sutinka demonstruoti apple visur kur reikia parodyti žmogų prie kompiuterio. Asmeniškai nepažįstu skolinančių per pk, tačiau bent keli skolina per savy. Taigi nuo starto kišu pinigus per savy. Skolinu po 500 visiems su A ir B reitingais, kurie skolinasi ne daugiau 10000 ir visada naudoju investuotojų apsaugą. Taip gaunu fiksuotus 10%. Iki dabar tai veikė kaip laikrodis, jokių nesumokėtų skolų. Bet pasiekiau savo paskolų stogą – grįžtančių pinigų srautas lygus naujoms paskoloms. Kaskart peržvelgdamas naujos paskolos finansavimo eigą matau, kad tokioje strategijoje aš ne vienas. Skolinančių maksimalią leistiną sumą – 500 eur į vieną paskolą su investuotojų fondu yra daugiau. Tikėtina jų skaičius augs. Kodėl? Nes paskolinus eini į skolintojų eilės galą, tad užsiauginti rimtesnį portfelį dedant į paskolą po 10 eur nerealu. Augant portfeliui stabilumas tampa svarbesnis nei pelningumas, todėl turėtų daugėti skolinančių su investuotojų fondu.

Šiandien perskaičiau https://www.thewealthyfinn.com/2021/02/annual-expenses-update-how-did-covid.html?m=1 . Susimąsčiau. Ar esu labai taupus, ar jis išlaidus, ar mūsų šalis pigi,o gal Suomija brangi. Išlaidų viešinimas nesuteikia galimybės nustatyti didelės jos ar mažos tos šalies kontekste. Autorius atrodo labai taupus – 50% uždarbio nuėjo į santaupas, bet kiek jo uždarbis šalies mastu nukrypęs nuo medianos padėtų apsispręsti kiek iš tikro jis taupus.

Mano šeimos pajamos paminėto suomio buvo didesnės šiek tiek, bet išlaidos kartais mažesnės. Sau darau išvadą, kad Lietuva – pigi šalis. Žinoma, FIRE auditorija nėra geriausias pavyzdys tipinės populiacijos išlaidoms aprašyti. Mes akylesni, taupesni, racionalesni. Kai kurie savaime, be pastangų tokie racionalūs, kad net nerealūs. O pvz p2p paskolų rinkoje, ekspertų teigimu, vartotojai nelygina paskolų kainų, ima kai tik šauna į galvą.

Neturiu jokių socialinių tinklų. Realybėje daugiausia yra rutinos. Džiaugsmas ir skausmas yra paraštėse. O facebook visus aplinkinius matysite nesibaigiančioje šventėje. Gali ir depresija susirgti – kaip čia tavo vieno gyvenimas toks pilkas. Neturiu, nes nemėgstu bendrauti, nemėgstu leisti laiko sekdamas kitų gyvenimus, neskaitau aukštuomenės kronikų, žurnalo “žmonės” ir šiaip blevyzgų. Istorinių žmonių biografijas paskaitau, jos rašomos po mirties ir ta asmenybė nepanaši į tuštučius ir tuštutes, kurių gyvenimo smulkmenomis užpila populiarius tinklapius. Žavesys, pavydas, neapykanta – jausmai judinantys skaitančius ir rašančius, skelbiančius nuotraukas ir jas peržiūrinčius. Man tai destruktyvus, nepriimtinas laiko leidimas. Visai komfortiškai jaučiuosi išlikdamas nematomas, nežinomas ir todėl laisvas nuo kitų nuomonių ir apkalbų. Tie keli artimiau mane žinantys žmonės būdami panašūs nekelia pavojaus mano vienatvei. Google mano vardas ir pavardė parodys mano telefono numerį ir įmonę. Nei nuotraukos, nei straipsnių, nei postų, nei biografijos detalių. Creditinfo irgi nieko nepeša. Esu niekas. Mane rasti sunku, ir aš tuo džiaugiuosi. Laisvei nereikia kitų.

Daug kartų susidūriau su žmonėmis vengiančiais bet kokių mokesčių. Man atrodo, kad 15% mokesčiai pajamoms ne iš darbo santykių yra maži. Lietuvoje neverta užsiimti pinigų plovimu. Tik ne visiems taip atrodo. Teko ne kartą konsultuoti žmones, bandačius susimažinti savo pelnus iki minimumo. Nuo savęs tokiems pridedu, kad neapsimoka gyventi su maišu juodų pinigų. Apmokestintus pinigus investuoju ir jie kuria pinigų srautą. O maiše ar įmūryti sienoje jau per pora metų suvalgo nesumokėtų mokesčių dalį ir toliau sėkmingai nuvertėja. Gobšumas uždaro galimybę uždirbti daugiau. Negali neturėdamas legalių pinigų nusipirkti brangesnio namo, automobilio. Susidūriau su atvejais, kai žmonės laukė 3 metus, kad nereikėtų mokėti GPM nuo NT vertės padidėjimo, bet atėjo 2009 krizė ir vietoj pelno liko skolos bankams. Vien dėl nenoro atriekti 15% savo valstybei. Mėgstu pinigų srautus, gal racionaliau būtų investuoti į neišmokančius dividendų ETF, sutaupyčiau 15% kas metus, bet niekas neapdraustas nuo naktinių mokesčių reformų, kai tarifas pakyla likus kelioms dienoms iki naujųjų metų ir kai net skubant gali nepavykti išsiparduoti esant žemesniam tarifui, o vėliau atpirkti. Taip įmanoma ir tai legalu, bet man lengviau susimokėti kasmet. Valstybei irgi reikia gyventi, yra masės mažaraščių, socialiai pažeidžiamų žmonių, kurie negali pasinaudoti visomis lengvatomis, kurios gali pasirodyti sukurtos būtent protingesniam sluoksniui, kuris dėl savo prigimties niekada skurdo nematys. Norėtųsi, kad visuomenėje daugėtų noras mokėti mokesčius, ypač kai jie vis dar tokie maži.

Neturiu tikslo sukaupti konkrečią sumą. Man pinigai ne vienintelis aukščiausias įžiūrimas kalnas į kurį užtempus rogutes galima smagiai pasileisti žemyn. Savo kelyje matau daug kalnų ir slėnių. Kaip ir kelionėje, man smagiausia kelias. Gyvenimo būdų pinigų atžvilgiu yra daug, bet rezultatai tikėtini du – pinigai kaupiasi arba pinigai nesikaupia. Čia prisimenu arabų patarlę – išleisk mažiau nei uždirbi ir būsi turtingas. Juk tik patys savo galvoje nustatome savo vietą pasaulyje, patys save suvokiame kaip laimingus arba ne. Daug istorinių asmenybių net ilgus metus praleidę kalėjimuose neprarado vilties ir laimės, bet dar daugiau nesugebėjo tapti laimingais būdami laisvi ir turtingi. Savižudybėmis baigė gyvenimą tik sumažėjus turto vertei, kai kiti net praradę viską nepristigo optimizmo pradėti iš naujo. Yra žmonių, kurie sunkiai dirba metus emigracijoje, o grįžę iškelia puotą ir prašvaistę didelę dalį santaupų, vėl grįžta į darbą. Spėju, kad žema savivertė verčia taip elgtis. Dar kalta ir aplinka kurioje asmenybė formavosi. Intravertui tai mažiau būdinga, bet asmenybės tipo pasirinkti negali, tik padailinti, jei pakanka emocinio intelekto. Neturėtume teisti kitų, dėl mums neįtinkančių poelgių, ar gyvenimo būdo, jei tuo nesuvaržomi mūsų ar kitų visuomenės narių pasirinkimai. Ir vėl paprieštarausiu – žmogus negebantis sukaupti kažkiek turto senatvei ar ligai tampa visų našta ateityje. Todėl mokesčiais atimdama dalį uždarbio valstybė pasirūpina ir negebančiais galvoti toli į ateitį.

Praeitais metais buvau nusipiešęs +50000 eur valdomo (likvidaus) turto padidėjimą. Pavyko +60000. Investicijų į NT neapskaitau, būtų dar +5000. Šiais metais norėčiau matyti +50000, bet linkęs nuleisti kartelę iki 40000, nes pandemija kol kas per gerai mano šeimai ir pajamoms atsiliepė, artėjimas vidurkio link sako, kad tai turi pasikoreguoti ateityje.